Žmogaus svarbiausias uždavinys – nuolat tirti save
Gavėnia – tai rimties, susitelkimo, savęs pažinimo bei Dievo ir žmogaus suartėjimo metas.
Stanislava TIJŪNAITIENĖ
Dievas paskiria žmogui gyvenimo kelią, pašaukia jį tapti mokytoju, rašytoju, kunigu, menininku. Netgi šeimos žmogumi – tėvu ir motina – būti reikia pašaukimo. Todėl kiekvieno žmogaus pirmasis uždavinys – nuolat tirti save. Pirmiausia visi mes esame pašaukti vykdyti Dievo įsakymus, būti Dievo vaikais. Tai privalu kiekvienam. Ypatinga Dievo vaikų pašaukimo forma – kunigai, vienuoliai, diakonai. Tai nėra eiliniai bažnyčios tarnautojai, bet pašauktieji.
Pradėdami Gavėnią apie kelią į kunigystę, apie kunigo ir žmogaus paskirtį, tikėjimą ir gyvenimą kalbamės su Raseinių dekanato dekanu, Girkalnio Šv. Jurgio bažnyčios klebonu Juozu Kaknevičiumi.
– Papasakokite apie save, tėvų namus, gyvenimą iki kunigystės. Kada ir kur Jūs gimėte? Kokią mokyklą lankėte?
– Mano tėviškė – Sangrūdos parapijos Navininkų kaimas, esantis šalia Lenkijos sienos. Augome penkiese: keturi broliai ir sesuo. Nebuvo tokio sekmadienio, kad aplenktume bažnyčią, stovinčią už pusantro kilometro. Tėvai, turėję 25 ha žemės, buvo ištremti į Sibirą, kur ir buvau pradėtas. Tėvai grįžo spalio mėnesį, o aš gimiau kovą. Nuo 1965 metų patarnavau bažnyčioje, kol baigiau vidurinę mokyklą. Šeimoje niekas neragino manęs tapti kunigu. Apie tai mes tiesiog nekalbėjome. Kad aš įstojau į kunigų seminariją, mano tėvai sužinojo iš laiško, kuriame seminarijos vadovybė informavo, jog man paskirtas bendrabutis. Tai, kad ruošiuosi tapti kunigu, žinojo tik vietos klebonas kun. Kazimieras Skučas. Į seminariją įstojau iš pirmo karto. Mūsų giminėje yra ir daugiau kunigų: tėvo pusbrolis, gyvenantis Kanadoje, ir mano pusbrolis Alvydas Dvareckas, dirbantis Vilkaviškio vyskupijoje. Mokykloje mokiausi gerai, ypač sekėsi tikslieji mokslai.
– Kas Jus paskatino pasirinkti tokią sunkią – kunigo dalią? Giliai religinga tėvų šeima, kunigų paskata, visuomenės požiūris ar kita?
– Mano tėvai buvo labai religingi. Kiekvieną sekmadienį visa šeima dalyvaudavome šv. Mišiose. Niekada nesvarstėme – eiti ar neiti į bažnyčią. Tiesiog tai buvo mūsų gyvenimas. Pasirinkdamas kunigystę norėjau padėti žmonėms pažinti save ir rasti Dievą savyje. Visi mes – Dievo vaikai. Nesvarbu, ar mes tą pripažįstame, ar ne.
– Ar Jūsų tėvų neskaudino Jūsų kunigystės pasirinkimas? Juk būti kunigu – tai atimti tėvams anūkų džiaugsmą, sotaus gyvenimo pastovumą ir nerti į gyvenimo, kuriame gal ne visada esi laukiamas ar suprantamas, sūkurį. Juolab, kad Jūs abu su broliu – kunigai.
– Tėvai džiaugėsi mano ir mano brolio pasirinktu gyvenimo keliu. Amžinatilsį mama labai daug melsdavosi už mus su broliu ir tikėjo, kad su Dievo pagalba mums viskas bus gerai.
– Ar tapdamas kunigu, įgyvendinote savo gyvenimo uždavinį? Kas Jums kunigystė – savęs įprasminimas, troškimas tarnauti, pašaukimas ar noras pakeistipasaulį, o gal kažkas kita?
– Taip, savo gyvenimo uždavinį įgyvendinau. Kunigystė – tai tarnystė ir pagalba žmogui. Visais reikalais žmogui nepadėsi, bet norinčiam pagalbą visada suteiksi. Abejingam, visą pasaulį keikiančiam ir nieko nedarančiam padėti sunku.Sunku padėti žmogui, jei jis pats sau padėti nenori.
– Apie tai, kokia veikla užsiima kunigai klebonai, mes daugiau ar mažiau žinome. O kokios yra dekanato dekano pareigos?
– Septinti metai einu dekano pareigas. Į mano pareigas įeina bent kartą per metus aplankyti visas dekanato parapijas, prižiūrėti, kad kunigai savo pareigas atliktų laikydamiesi bažnyčios kanonų reikalavimų.
– Kur slypi kunigystės paslaptis, jos kitoniškumas nuo įprastos žmogiškos veiklos? Ar galite šį slėpinį įvardinti?
– Dirbi tai, ko siekei. Aišku, kartais nusivili, kad įdėjęs daug pastangų rezultato sulauki nedidelio. Bet kai pasižiūri, kiek suteiki žmonėms džiaugsmo, kiek jiems padedi tada pajunti, kad esi kunigas. Jeigu ne aš, gal ne vienas būtų baigęs gyvenimą anksčiau, nei jam yra skirta. Ateina žmogus, ir jauti, jog be reikalo jis nebūtų atėjęs. Pradedi kalbėtis ir įsitikini, kad jis turi kitų bėdų. Paskui jis dar klausia, kaip aš pajutau, kad kažkas ne taip. Kai tą jauti, ir žmogui gali padėti. Kitas ateina piktas, nedrįsta išsisakyti, kitam užtenka, kad jį išklausai. Kai žmogui padedi dvasiškai, jautiesi pakiliai. Kunigui svarbiausia – tikėjimas Dievu ir žmonėmis.
– Ar Jūsų kartais neapima jausmas, kad išorinis pasaulis nusistatęs priešiškai, kad žmonių tikėjimas labai sąlyginis: tiek – kiek? Kad dažno žmogaus tikslas – gauti, o ne duoti, kad žmonės labai greiti nuteisti, kad mes vis labiau pamirštame Didįjį Dievo įsakymą „Mylėk kiekvieną žmogų kaip save patį“. Kaip Jūs puoselėjate, palaikote savo vidinę ramybę? Kaip padarote ją ne tokią pažeidžiamą?
– Žinoma, dalies žmonių tikėjimas yra gana paviršutinis, todėl jie yra lengvai pažeidžiami, besikapstantys kitų gyvenimuose ir visiškai nežiūrintys į tai, kaip ir kuo jie patys gyvena. Jei žmogus pasistengtų atidžiai pasižiūrėti į save, paanalizuoti savo poelgius ir veiksmus, jei žmogus pamiltų save – jis pamiltų ir Dievą. Tiek kunigui, tiek bet kuriam kitam žmogui vidinę ramybę palaikyti padeda malda, apmąstymai, pagalba kitam. Padėti kitam mes visi ir visada galime – geru žodžiu, palaikymu, padrąsinimu, paguoda, patarimu ar išklausymu. Aš daug meldžiuosi, skaitau Brevijorių, Šventą Raštą.
– Kas, be Dievo, dar yra Jūsų kasdienybės jėgų šaltinis?
– Labai mėgstu gamtą. Galiu valandų valandas vaikščioti po mišką visais metų laikais. Čia randu ramybę, poilsį, širdies atgaivą.
– Kas liūdina Jus kaip kunigą ir žmogų?
– Žmonių abejingumas sau ir savo artimui, nenoras blogio ar nesėkmių priežasčių ieškoti savyje, materialinės gerovės siekimas bet kokia kaina pamirštant, kad laimė nemateriali.
– Kuo šiandien džiaugiasi klebonas Juozas?
– Džiaugiuosi, kad vis dėlto yra daug gerų žmonių, kad Girkalnis – katalikiškas kraštas ir beveik visus parapijiečius pažįstu. Džiaugiuosi, kad parapijoje nepasitaikė sakančių, jog kunigo jiems nereikia. Džiaugiuosi žmonėmis, suradusiais Dievą savyje ir kituose. Džiaugiuosi bažnyčia, į kurią sudėta mano – ir protas, ir sveikata, ir pinigai. Teko būti ir inžinieriumi, net statybininkai ateidavo pas mane klausti,kaip ir ką padaryti. Bet kokį projektą sugebu perskaityti. Giminėje iš tėvo pusės visi buvo staliai, statybininkai.
– Ką pasakytumėte žmogui, praradusiam viltį, kaip jam pasikelti iš gyvenimo dugno, kuriame jis atsidūrė dėl kokių nors nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių?
– Tokį žmogų pirmiausia pakviesčiau pagalvoti, kaip ir kodėl jis prarado gyvenimo džiaugsmą. Pakviesčiau išsikalbėti, pamąstyti. Nėra padėties be išeities. Visada yra žmonių, pasirengusių ištiesti pagalbos ranką.Reikia tik priimti ištiestą ranką ir stengtis suprasti bei pripažinti, kad visos problemos yra tavyje, ir tik tai pripažinus gyvenimas gali pasikeisti.
– Jūsų palinkėjimai tikintiesiems ir rajono visuomenei.
– Surasti save, pasitikėti savo jėgomis ir Dievu. Nelaukti, kol Dievas ateis, o pačiam eiti pas jį.
Pamąstymas pabaigoje
Vieną šaltą vakarą prie parduotuvės stovėjo mažas šešerių septynerių metų berniukas. Mažylis buvo basas, jo drabužiai panašūs į skarmalus. Pro šalį ėjusi jauna moteris pastebėjo vaiką, o jo žydrose akyse išskaitė didelį norą. Ji paėmė berniuką už rankutės ir įsivedė į parduotuvę. Nupirko jam naujus batukus ir šiltus drabužėlius. Išėjus iš parduotuvės moteris pasakė: „Dabar bėk namo ir linksmai švęsk”. Mažasis berniukas pakėlė į ją akis ir paklausė: „Ponia, ar Jūs esate Dievas?”
Ji nusišypsojo ir atsakė: „Ne, sūnau, esu tik viena iš Jo vaikų”. „Taip ir žinojau, kad esate jo giminaitė”, – nudžiugo vaikas.
