Žmogus, pakėlęs tiek šviesos

Pranas LAURINAVIČIUS

Ankstyvas vasario 16-osios rytas… Praveriu savo namų duris, kieme veidą grybteli spiginantis šaltukas, bet sieloje gera, šilta… Imu brangiausią savo namų relikviją – trispalvę, pagarbiai ją išvynioju, iškeliu prie namo. Einu dirbti kasdieninių darbų. Kaip visad pirmiausia lauko virtuvėlėje įsijungiu savo rytinių apeigų palydovą – radijuką, visad kol vyksta ruoša klausau LR transliacijos „Ryto garsai“. Direktorius kalba liūdnai, praneša dar liūdnesnę žinią – šiandien ryte nustojo plakusi mūsų mylimo poeto Justino Marcinkevičiaus širdis. Gerklėje įstrigo sunkus, skausmingas atodūsis, jaučiau, kaip veidu ritosi ašaros, lūpos šnabždėjo amžiną atilsį. Mintyse prabėgo jo eilėraščių posmai, susitikime matytas veidas, girdėti jo sodriai tariami žodžiai ir klausimas kodėl… kodėl… tokią brangią, didingą dieną išėjai?.Atsakymas atėjo kažkodėl su palengvėjimu, kad kitaip ir būti negalėjo. Didingi ir garbingi žmonės išeina per didelias gražias šventes.
Išėjai plazdant trispalvėm,Įdėjęs mums į širdis ir lūpas savo posmus, žodžius.Su skausmu atsiduso mūsų tautos trys milijonai…Ir pasaulis žinojo tave,Apie laisvę ir žodį kalbėjai… Brangiausia tau buvo žmogus, Lietuva… Pamenu, gal prieš trisdešimt, o gal ir daugiau metų Raseinių kultūros namuose (dabar ten įsikūrusi Viešoji biblioteka) į susitikimą su poetu susirinko minia jo poezijos gerbėjų. Salė buvo sausakimša. Tada Justinas Marcinkevičius man padarė nepaprastą įspūdį. Manyje įvyko lūžis. Jis man tapo Lietuvos žmogumi nr. 1, toks jis man ir liko. Po susitikimo, pamenu, tą vasaros naktį neužmigau ir jo įvaizdžio, jo žodžių įkvėptas parašiau savo pirmąjį eilėraštį:
Rytas
Iš vakaro ant stalo draikos
Balti lapai lyg kūdikystės
vystyklai.
Pravėrus ryto langą plūsteli gaivi
vėsa.
Senam sode sušnarę lapai tau
tyliai sako,
kad numigai ne kažin ką.
Pajutęs pirmą spindulį ant veido,
delnuos rasos lašus,
Grįžti prie balto lapo
Ir byra žodžiai skalsūs
Lyg saldūs, rupūs duonos trupiniai.
Štai ką sako poetas apie save knygoje „Amžino rūpesčio pieva“, išleistoje 2005 metais: „Esu kaimiškosios kultūros augintinis. Aplink mano galvą čiulbėdama skraidė dar gyva liaudies daina, augo ir žydėjo papročiai, apeigos, tikėjimai, anksti pradėjau dirbti visus darbus, kuriuos reikėjo dirbti žemės žmogui. Čia pat už vartų prasidėjo kelias iš namų – prie knygos, prie kultūros. Šį kelią ženklina ne vienas mano eilėraštis, kuriame galima pastebėti kartu su manimi esančius žmones, gyvulėlius. Pasirodo, kad aš negaliu be jų. Ten mano šaknys. Einu į jos istoriją, į kalbą, į gamtą ir kultūrą tarytum į amžiną savo žemę. Su Nemuno kilpa ant kaklo. Su laiko našta, su gerumu ir žiaurumumu, su jo laime ir kančia. Toks yra kelias į didžiuosius namus, į Lietuvą. Eilėraščio kelias. Jis veda prie visų, į amžino rūpesčio pievą. Eilėraštis nuėjo su manimi netrumpą kelią. Tiesa, jis nėra vienintelis mano brolis – kartu su juo keliavo poemos ir dramos. Bet eilėraštis buvo ir liko arčiausiai širdies.“ Teisus, o koks teisus poetas, jo posmai, jo eilėraščiai… Buvo ir liks mums visiems arti širdies ne tik jo eilėraščiai, bet ir šis žmogus, pakėlęs tiek daug šviesos.

Nebaigtas eilėraštis
<…>
saldumas gomury kalėdinė giesmė
mėginimas pakilt kritimas
vėl ir vėl
ne lempa palubėj liūdna liūdna
vėlė
baugi tamsos gaida artyn artyn
artyn
atrodo kad ir myliu ir suprantu
mirtim
bet ne gyvenimu

Poetas prieš porą mėnesių pasly-
do ant laiptų, tas paslydimas jam
buvo lemtingas. Eilutės iš jo eilė-
raščio, rašyto prieš daug metų:

Lyg sapnas
Ar laikas galbūt jau laikas?
Girdžiu, kai sapnuodamas klausiu,
laiptas, dar vienas laiptas!