Žurnalisto kojų vertė

Tarybiniais laikais aukštosiose mokyklose žurnalistams buvo aiškinama, kad  kiekvienas laikraščio darbuotojos su savimi nuolat privalo turėti tris daiktus: rašymo priemonę, bloknotą ir… dvi kapeikas.    

Dabar žurnalistikos mokslus kremtantiems studentams būtų sunku suvokti, kam reikalingos tos dvi kapeikos. Jos turėjo praversti tuo atveju, jei žurnalistas norėdavo pranešti redakcijai labai skubią žinią. Kadangi tuomet mobiliųjų telefonų nebuvo, tekdavo naudotis vadinamaisiais telefono automatais, kuriais buvo galima paskambinti tik įmetus dviejų kapeikų monetą, į užmiestį – penkiolika kapeikų.  

Šiais laikais daugybę naujienų galima sužinoti net neišėjus iš darbo vietos, nes redakcijos gerai apginkluotos įvairiomis ryšių priemonėmis, todėl jau nebegalioja dar viena žurnalistikos taisyklė, kurią savo pavaldiniams nuolat kartodavo vienas garsus rašytojas, žinomo Maskvos laikraščio redaktorius. Jis sakydavo: „Jei atėjęs į žurnalistų kabinetą rasiu jame sėdinčius du darbuotojus, vieną iš karto atleisiu, nes žurnalistai turi sėdėti ne kabinetuose, bet nuolat būti tarp žmonių“. 

Šiais laikais daug informacijos galima gauti ir nesisukinėjant tarp žmonių. Tačiau bene labiausiai praverčia mobilieji telefonai, kurių universalumas jau šviesmečiais aplenkė dviejų kapeikų teiktas galimybes. Gali būti, jog mobiliaisiais telefonais netrukus galėsime skustis barzdas ar panaudoję tam tikrus priedus miške ieškoti grybų. Vis dėlto „karštų“ žinių telefonai žurnalistams nepadės rasti. Kai kas visiškai nepasikeitė: galima teigti, kad kaip ir seniau, taip ir dabar, galioja posakis: žurnalistą, kaip ir vilką, maitina kojos.