Viktoras VITKUS
[1]
Kai 1918-01-28 Liaudies komisarų tarybos pirmininkas V.Leninas pasirašė dekretą dėl Raudonosios armijos įkūrimo ir tais pačiais metais vasario 14 dieną dekretą dėl Raudonojo laivyno įsteigimo, prasidėjo ilgas ir grėsmingas ginklų žvanginimas.
1918-02-23 sovietų ginkluotosios pajėgos prie Pskovo ir Narvos susikirto su vokiečiais. Nuo tada ir buvo švenčiama Sovietų armijos diena. Kitas sovietų karo teoretikų pergalių etapas minimas 1929 metais kautynėse Mandžiūrijoje. Pergalių geografija plėtėsi: 1938 m. – prie Chasano ežero, o 1939 m. – prie Chalchin-Golo upės Mongolijoje kautynėse su japonais. Pompastiškai buvo aprašoma pergalė 1939m. pabaigoje prieš suomius, nors tai vadinti pergale gana sunkoka. Praėjus dešimtmečiui po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjo akivaizdus savo ginkluotų pajėgų demonstravimas. Spaudoje buvo rašoma,kad 1956 metais sovietai anksčiau už visus sėkmingai išbandė ir įdiegė tarpžemynines balistines raketas. Žiniasklaidoje („Mokslas ir technika“ 1964. Nr. 2 ) buvo skelbiama: „(…) Tarybinis raketinisbranduolinis ginklas visam laikui išbraukė sąvoką „JAV geografinis nepažeidžiamumas“. 1957 m. lapkričio 7 d. parade Maskvoje pirmą kartą buvo pademonstruota naujų rūšių kovinė technika – įvairių klasių raketos. Progai esant vis buvo primenama, kad vienos balistinės raketos variklis (nekalbant apie galimą branduolinį „faršą“) išvysto didesnį galingumą, negu visos kartu paimtos mašinos XIX a. pradžioje.
Laikui bėgant keitėsi ginklų demonstravimo formos, po karo buvo užmiršta grįžti iš daugelio „išlaisvintų“ šalių, vyko „pasivažinėjimai“ tankais Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir t.t.
1991 m. Lietuvai priminta, jog sovietų parakas nėra sušlapęs. Šiandien žvelgiant į Vitalijaus Judicko dokumentines nuotraukas galima matyti, kiek agresijos buvo sukaupta toli gražu ne eiliniuose kariniuose daliniuose. Vitalijus Judickas – vienintelis raseiniškis, profesionaliai sugebėjęs fiksuoti be-veik visus lemtingus 1991 metųįvykius. Jo nuotraukos informatyvios, dramatiškos, tapusios dokumentiniu paveldu. Galima drąsiai teigti, kad jo fotodokumentika būtų patraukli kiekvienai šalies žiniasklaidos priemonei. Autorius, nepaisant jam gresiančio pavojaus, fiksavo ir bejėgiškas, kartais tragikomiškas situacijas. Tai ant peties užsidėję automatus ir rankomis įsikibę į „bananus“ (t.y. lazdas), besišildantys prie laužo kariūnai, Klaipėdoje prie Iljičiaus paminklo sto-vintys šarvuočiai ir šalia jų įspėjimo lentos „DĖMESIO/ posto zona/ praeiti draudžiama“. Fotografas fiksavo 1991 sausio 12, 13, 16 dienų įvykius – Medininkų aukų laidojimą, minėtus įvykius Klaipėdoje ir kt.
Praėjus dviems dešimtmečiams, atlikus vertybių perkainavimą, vis dar jaučiame ginklų žvanginimą, gal netiesioginį, gal ekonominiu pavidalu arba paslėptu ideologiniu spaudimu.