Neseniai Sujaini? kult?ros centre pristat?me literato Prano Laurinavi?iaus antr?j? knygut? ,,Nuo Paliepi? kalvos“. Joje apsakymai, proza, miniati?ros. Skaitydama j? patyriau daug ger? emocij?, jomis nor??iau pasidalyti.
Patraukia autoriaus žodyno ?vairov? ir gausa, nuoširdumas, gamtos žmogaus poži?ris ? ?vairius m?s? kasdienio gyvenimo reiškinius. Daug jis mato, dar daugiau jau?ia, išgyvena, svarsto, ?siklauso ? gamtos garsus, jos tyl?… Ypa? šilti s?naus meil?s žodžiai brangiausiam pasaulyje žmogui – motinai.
Iškyla prieš akis skausmingi t?vyn?s bruožai: tremtis, tremtini? likimas, kol?kinio gyvenimo aspektai, žmogaus vidinio pasaulio peripetijos, dabartin? emigracija.
?simintini autoriaus teiginiai apsakyme ,,Namai, kuriuose sutraukytas rožan?ius“, ,,Neniekinkim kryži?“: ,,Gal klystu, gal neteisus esu, bet vis tiek dr?stu teigti, jog jeigu namuose, šeimose n?ra vietos tik?jimui, išniekinami šventi sakraliniai dalykai, išlenda š?tonas su savo juodais darbais ir paženklina savo zon? tuo juodu ženklu.“
Patraukia nuoširdumu ir puikiu portreto piešimu apsakyme ,,Aveli? ganymas“ piemenukas Mikasiukas. Jautrios širdies mažas žmogelis, neretai alkanas ,,šviesiaplaukis, strazdanota nosimi, atsilupin?jusiomis ausimis, suskirdusiomis kojomis“, išauga meno žmogumi. Pabaiga netik?ta – kažkod?l atrodo, kad jis ir vargo vargel? vis? savo gyvenimo keli?.
Sutinku su autoriaus, jau publicisto, nuomone, kad ,,mažai rašoma apie paprast? kaimo žmog?, kuris myli žem?“, vis? m?s? maitintoj?.
?domus ir prasmingas palyginimas Alvydo Kerulio ir Lanku?io gyvenimuose. Abu kop? ? šimtamet? ?žuol?. Tik Alvydas ? pa?i? virš?n?, o Lankutis žemiau. Abu iškrito. Alvydas liko raišas, bet nes?žiningais b?dais sukaup?s turtus atsid?r? kal?jime. Lankutis liko sumaitotu kair?s rankos nykš?iu, bet dešine, pasl?p?s sužalot? piršt?, pasirašo metrikacijos biure tuokdamasis su mylim?ja agronome Birute, su kuria ilgai ir laimingai, manau, gyvena iki šiolei.
Saky?iau, ver?ia susim?styti apie skaudžias seno žmogaus vienatv?s valandas apsakymas ,,Vienas po vyšnia“.
Greitas pasakojimo tempas apsakyme ,,Du Anicetai“. Tai žmogaus pokalbis su pa?iu savimi apie kasdienyb?s negandas ir gyvenimo pilnatv?. Sukelia šypsen? siužetas ir lengvas pasakojimo tempas apsakyme ,,Tas nekaltas pad?kimas“.
Didelis autoriaus pastabumas matomas aprašant žmoni? išvaizdos, elgesio bruožus apsakyme ,,Sv?r?jas“. Mašinistas Valerijus ,,didelis juokdarys, nors vyriausias pagal amži?, bet pro moterišk? sijon? negnybtel?j?s nepraeidavo“. Boleslovo ,,rank? delnai tarsi kultuv?s“. Lelešius drybso ant lentik?s vežime, blizgindamas prieš saul? savo visada taukuot? barzd? ir priekin? auksinuk?.
Linksmai nuteikia, o kartu ver?ia pam?styti ir miniati?ros. Netik?tumai, juokai, atminties ?amžinimas, vakar?jan?ios dienos stebuklai, paguodos salel? ir pa?iam autoriui labiausiai patinkanti ,,Jaunyst?s pieva“.
Žinant autoriaus profesij?, nesiver?ia liežuvis kalb?ti apie nežymias klaidas, kuri? rastume knygut?je su nuostabiais viršeliais. Tai Prano gyvenviet? Sujainiai, paskend? dangaus m?lyn?j, žalumos fone, tolumoje m?lynuojan?iais tvenkiniais. Ir a?i? fotografijos autoriui Stasiui Maironiui, taip prasmingai ?amžinusiam Pran? nuotraukoje.
O baigiant nor?t?si tarti: ,,Skub?k dar ? pamišk?s spinduli? švies?, susp?k, dar atrask rudens žol?je žodži?, suverk kaip žemuoges ant smilg?“ ir dar suteik mums, Pranuk, savo širdies šilumos, dideli? r?pes?i?, meil?s gyvenimui spalv?.
Irena Bulotien?,
literat? klubo ,,Dubysa“ nar?