2019 sausio
22
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Pono Benjamino Franklino negalavimai

    Siųsti Versija spausdinimui

    Šarūnas Barkauskas

    Isteriškos panelės
    Vis dažniau pasigirsta kalbos apie atsėlinančią naują ekonominę krizę. Visuomenėje po truputį kyla irzlumas, įtarumas, nerimas.

    Jau visi žino, kad sunki ekonominio gripo forma ėmė kamuoti ne tik Portugaliją, Graikiją, Airiją. Čiaudėti jau pradėjo Italija. Išdavikišką kosulį bando nuslopinti Prancūzija, tačiau tai daryti vis sunkiau sekasi.

    Finansų rinkos, kurias galima pavadinti savotiškais globalios ekonomikos raumenimis, tampa vis labiau pažeidžiamos, todėl tie raumenys nuolat nervingai trūkčioja ir akivaizdžiai nebetenka galios išlaikyti rimtus sunkumus.

    Dar taip neseniai nežinojome, kas tai yra finansų rinkos. Dabar jau žinome, kad jos kažkuo labai panašios į patologiškai jautrias paneles: užtenka kam nors pasaulio pakraštyje nusičiaudėti, ir tos panelės ima isteriškai klykti, keldamos visuotinę paniką ir sumaištį.

    Ypač tos panelės myli Benjaminą Frankliną (garbų vyrą, pavaizduotą ant 100 dolerių vertės kupiūros). Tačiau B. Franklinui pastarosiomis dienomis prastai sekasi. Atrodo, jis praranda savo galias ir žavesį. Gali būti,  kad B. Franklinas ne tik sloguoja, bet gal net susigriebė plaučių uždegimą. Jei tokia liga bus diagnozuota (kaip žinome, reitingų agentūros būtent apie tai ir kalba), finansų rinkas gali ištikti tikras paralyžius.

    Nauji dogmatikai

    Dar ne taip seniai buvo aiškinama, kad laisvoji rinkos ekonomika viską moka sutvarkyti savaime. Dabar jau atrodo, kad laisvoji rinka ypač mikliai sugeba kurti krizes.
    Kita vertus, nebeaišku, ar Lietuvoje veikia laisvoji rinkos ekonomika. Kažkodėl toje „laisvojoje rinkoje“ laisvi jaučiasi tik monopolininkai ir oligarchai, o visi kiti yra
    net labai stipriai suvaržyti. Todėl jei paklaustume, kas reguliuoja rinką, dauguma matyt atsakytų, kad rinką reguliuoja ne pati rinka, bet monopolininkai.
    Jie reguliuoja ir kainas. Ypač tai akivaizdu, pasižvalgius maisto produktų lentynose.
    Išvada gana liūdna: maisto ir kitų plataus vartojimo prekių kainos Lietuvos parduotuvėse dažnai didesnės nei, pavyzdžiui, Anglijoje ar Vokietijoje.

    Jau teko girdėti naujųjų šiuolaikinių dogmatikų aiškinimus, kad minėtose šalyse pigiau pardavinėti prekes įmanoma todėl, kad čia gerokai didesnės rinkos. Vokiečiai gali sau leisti mažesnę pelno maržą, nes tai yra didelė rinka. Be to, jie gali sau leisti ir didesnius atlyginimus, tai taip pat lemia didesnė rinka ir, kas be ko, gilesnės socialiai atsakingo verslo tradicijos bei mokėjimas taupyti.

    Naujoviško banko vizija

    Jau tapo įprasta teigti, kad fatališka  Lietuvos nelaimė yra maža rinka. Tačiau, pavyzdžiui, Liuksemburgo rinka už Lietuvos kelis kartus mažesnė, bet atlyginimai ir pragyvenimo lygis čia pats aukščiausias Europoje.
    Suprantama, Lietuvos ir Liuksemburgo situacija visiškai skirtinga. Jei mes gyventumėme tarp  Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos, matyt, būtumėme tiesiog pasmerkti
    gerovei. Tačiau turime krizės kamuojamus kaimynus latvius, diktatoriaus valdomus baltarusius, neprognozuojamus rusus, stabilia gerove niekada negalėjusius pasigirti lenkus.
    Tačiau kaimynai mus neatitveria neperžengiamomis sienomis. Krizių bangos būtent ir atplūsta iš vadinamųjų gerovės šalių. Patyrę ekonomistai svarsto, kad  reikia neutralaus pasaulinio banko, kuris priimtų sprendimus neatsižvelgdamas į kokios nors šalies ar šalių grupių interesus, bet į globalius reiškinius visame pasaulyje, derindamas nacionalinius interesus su regioniniais ir pasauliniais.  Beje, kai kurie Lietuvos finansininkai ir ekonomistai tokį derinimą supranta gana savotiškai. Pasak
    vieno anekdoto, kai Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvusį Lietuvos banko valdytoją Reinoldijų Šarkiną paragino susimažinti milžinišką atlyginimą ir pasiteiravo, kodėl jo toks didelis darbo užmokestis, tas atsakė: bandžiau suderinti viliborą su euroboru, išėjo pereboras…
    Tai gana vaizdingas pavyzdys, kaip lietuviai specifiškai interpretuoja globalius procesus.

    Ar vyks devalvacija?

    Pastaruoju metu pasvarstoma ir apie tai, kaip dolerio ir euro problemos gali paveikti mūsų nacionalinę valiutą.
    Vilniaus universiteto profesorius Povilas Gilys svarsto apie galimą valiutos devalvavimą.  „Delfi“ paklaustas, kokias mato išeitis, jei pasaulį supurtytų nauja krizė, jis dėstė: „Vienas galimų kelių – Pietų Europos valstybėms pasitraukti iš euro zonos ir devalvuoti savo valiutas. Visas pasaulis – išskyrus Lietuvą – žino, kad devalvavimas
    gerokai padidina konkurencingumą. O juk Lietuvai tai labai svarbu, nes ji priklausoma nuo eksporto. Šiuo požiūriu galime sakyti: gal ir gerai, kad nesame euro zonoje.
    Neverta net kalbėti, kokias skausmingas pasekmes lito devalvavimas turėtų Lietuvoje. Gaunant vienus iš mažiausių atlyginimų Europos Sąjungoje, taupyti yra skausmingai sunku, todėl lito nuvertėjimas prilygtų katastrofai.

    Suprantama, ne visiems, nes dalis lietuvių jau dabar gyvena savotiškomis Liuksemburgo sąlygomis. „Alio, Raseinių“ krapštotyrininkas buvo nuoširdžiai nustebintas, kai
    sužinojo, jog vienos Lietuvoje garsios teisininkų kontoros advokato darbo valanda įkainota 450 litų. Tačiau ką reiškia advokato atlyginimas prieš darbo užmokestį, kuris mokamas Vokietijos ir Prancūzijos lyderiams – Angelai Merkel ir Nicolas Sarkozy. Neveltui iš jų pastarosiomis dienomis labai daug tikimasi viso pasaulio labui.
    Visi vis dar tikisi, kad Prancūzija ir Vokietija bus tais buldozeriais, tempiančiais ES tinginius ir apsileidėlius iš korupcinių-finansinių liūnų.  Tačiau pabrėžiama, kad neseniai įvykęs A. Merkel ir N. Sarko-zy susitikimas nuvylė rinkas: Vokietijos ir Prancūzijos lyderių susitikimas baigėsi be konkrečių rezultatų, euro kursas susilpnėjo. Miglota ir dolerio ateitis.

    Blogos prognozės doleriui

    Finansų analitikų nuomone, per artimiausius 25 metus JAV doleris gali netekti rezervinės pasaulio valiutos statuso, nes jį išstums „multivaliutinis portfelis“. Taip mano apklausoje dalyvavę patyrę ekspertai. Lietuvos spauda cituoja leidinį „Financial Times“, pasak kurio, dar praėjusiais metais tie patys ekspertai manė, kad doleris išliks vienintele rezervine valiuta. Apklausoje dalyvavo daugiau nei 80 žmonių – centrinių bankų rezervų valdytojai, suverenių turto fondų ir tarptautinių institutų vadybininkai.
    Apklausos rezultatai dar kartą parodo nepasitenkinimą doleriu kaip rezervine valiuta, nes JAV vadovybė nepajėgia apriboti savo išlaidų. Nelinksma: finansų rinkose matomos tik kritimo tendencijos. Vieninteliai, kas sparčiai auga, deja, tėra nuogąstavimai ir pesimizmas dėl ne per geriausios pono Benjamino Franklino sveikatos.

    Komentarų nėra