Vakaras prie partizanų vado vadavietės

Siųsti Versija spausdinimui

Jau penkiolikti metai rugpjūčio 23-iąją – Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną Šimkaičių girioje, prie partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto bunkerio-vadavietės, vyksta atmintini vakarai, skirti laisvės kovų dalyviams atminti ir pagerbti. Juos organizuoja Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė, Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė Lina Lukošienė. Susirenka tie, kuriems svarbi Lietuvos istorija, partizaninių kovų ir jų dalyvių atminimas.
Iš pradžių renginiai buvo nedideli, nefinansuojami, bet kasmet dalyvių vis daugėjo. Šiais metais surengtame vakare „Atminties tiltai“ buvo ypač gausu dalyvių. Prie generolo Jono Žemaičio vadavietės rinkosi pėsti ir ratuoti. Buvo paskelbtas pėsčiųjų žygis iš Vadžgirio, jie miško takeliais, lydimi kariškių, nešančių Lietuvos vėliavą, nužygiavo 11 kilometrų. Pėsčiomis keliavo suaugusieji ir vaikai. Prie jų prisijungė ir Jurbarko krašte viešintis jaunimas iš Ukrainos, iki vadavietės atžygiavęs su savo šalies vėliava. Svečiai buvo pakviesti drauge su lietuviais paminėti šią mūsų šaliai svarbią datą, paklausyti Lietuvos istorijos, apžiūrėti bunkerį.
Dviratininkų kolonai iš Jurbarko teko nuvažiuoti 20 kilometrų, pasitaikė ir nemažai žvyrkelių. Išsirikiavo ilga eilė automobilių, kuriais atvažiavo nedalyvavusieji pėsčiųjų ar dviratininkų žygiuose.
Vakarą jo organizatorė L.Lu­košienė pradėjo Lietuvos valstybės himnu. Pritarė visi susirinkusieji. Nuostabiai tautinė giesmė skambėjo girios glūdumoje, šalia paminklo generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui, šalia bunkerio, kuriame jis sveikdamas po patirto insulto slapstėsi pustrečių metų, kovas ir laisvę menančioje vietoje.
Atmintiname vakare dalyvavo ir Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. „Visi žino ir lanko prezidentūras Kaune ir Daukanto aikštėje Vilniuje. Dar viena, tačiau užmiršta ir mažai lankoma prezidentūra yra čia. Tai pati unikaliausia ir įdomiausia prezidentūra. Šiandien mes renkamės šioje vietoje, kad ji taptų žinoma ir lankoma visuomenės“, – sakė meras.
Renginyje dalyvavo LR Seimo nariai: Ričardas Juška prisiminė įvykius, susijusius su Jono Žemaičio bunkeriu, Andrius Kupčinskas, į renginį atmynęs kartu su dviratininkais iš Jurbarko, kalbėjo apie nelengvą partizanų gyvenimą bunkeryje, svarbius mūsų šalies istorijos įvykius. Prisiminta, kad generolas Žemaitis tikėjosi, kad jo ir kitų partizanų kova už Lietuvos laisvę nebus bevaisė. Taip ir nutiko, ji padėjo pamatus šių dienų laisvei. A.Kupčinskas pasidžiaugė, kad 2019-ieji paskelbti generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. Manoma, kad partizanų vado bunkeris bus dar labiau lankomas, bus gautas finansavimas atmintinai vietai dar labiau sutvarkyti, atnaujinti.
Renginyje taip pat dalyvavo LDK Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vadovybė ir kariai, Lietuvos kūrėjų savanorių sąjungos nariai, Jurbarko Petro Paulaičio 701-osios kuopos, Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės šauliai. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Antanas Kliunka rankose laikė partizanų vėliavą, tą pačią, kuri vedė į kovą Lietuvos partizanus. Pablukusiomis spalvomis, bet labai brangią savo istorija.
Vakarą tęsė svečias iš Vilniaus – žinomas poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas, atlikėjas Vytautas V.Landsbergis. Jis kalbėjo, kad Jonas Žemaitis yra „vienas šviesiausių Lietuvos istorijos kūrėjų, rašęs Lietuvos istoriją savo krauju“. „Lietuvą turi skaudėti, kol jos neskauda, mes nevertinam, nejaučiam. O kai suskausta, pradedame Lietuvą mylėti, stengtis dėl jos“, – sakė svečias. Vytautas V.Landsbergis padainavo keletą partizanų, lietuvių liaudies dainų, savo kūrybos baladžių, priminė sunkią partizanų dalią, jų pasiaukojamą meilę Lietuvai.
Vakaro pabaigoje renginio organizatorė L.Lukošienė kvietė visus paragauti kareiviškos košės, arbatos. Pavakaroti.
Norėdama, nors trumpam pajusti bunkeryje gyvenusių partizanų dvasią aš, šių eilučių autorė, leidausi į jį. Nulipus kopėčiomis, pirmiausia pasijuto didelė drėgmė, žemės kvapas ir tamsa. Jeigu ne viduje degančios žvakės, nieko nesimatytų. Gultai, lentynėlė, ant jos padėtas šventas paveikslėlis, suolelis. Nuo žeminės sienos žvelgė Jono Žemaičio portretas. Sunku įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis devynerius metus (tiek truko pasipriešinimo kova) gyveno partizanai.
Renginio svečias Vytautas V.Landsbergis siūlė, kad į bunkerį vienai nakčiai reikėtų atvežti niekuo nesidominčius paauglius. „Tokioje vietoje jie Lietuvos istoriją supranta per naktį. Gyvos pamokos – geriausios, – kalbėjo svečias, šią vasarą dirbęs su moksleiviais vasaros stovyklose. – Užtenka vakare prie laužo padainuoti apie mėlynas vosilkas, papasakoti partizanų istorijas, geriausiai tų laikų liudininkų lūpomis, ir jie pasikeičia, ima ieškoti knygų apie partizanus.“
Bunkerį ilgus metus prižiūrėjo už 11 kilometrų nuo jo gyvenantis buvęs partizanų ryšininkas Antanas Puišys. Šį atstumą įveikdavo dviračiu. Jis iš bunkerio išsemdavo susikaupusį vandenį, vėdindavo. Ypač daug vandens kaupėsi lietingą praėjusią vasarą ir rudenį. Vienu metu net 80 kibirų išsėmė. 89-erių metų partizanų ryšininkui tapo per sunku rūpintis bunkeriu, todėl šiais metais iniciatyvos ėmėsi Eržvilko kultūros centras, o už priežiūrą atsakinga L.Lukošienė, ji yra ir renginių prie Jono Žemaičio bunkerio-vadavietės iniciatorė.
„Atminties tiltų“ renginyje Vytautas V.Landsbergis kalbėjo: „Turi būti prikelti iš užmaršties vardai, kad suprastume tą sunkų metą ir susimąstytume, kokia kaina mokame už laisvę.“
Partizanų vadas generolas Jonas Žemaitis susijęs su Raseinių kraštu. Nemaža jo gyvenimo dalis prabėgo Kiaulininkų kaime, Raseiniuose. Baigė Raseinių gimnaziją, dažnai čia, jei ne gyvendavo, tai sugrįždavo aplankyti giminių, mylėjo šį kraštą.
Raseiniškių tarp susirinkusiųjų prie Jono Žemaičio bunkerio-vadavietės buvo tik keletas, nors renginys buvo viešinamas internete ir rajoniniame laikraštyje „Alio, Raseiniai“. Tačiau mažai kas juo susidomėjo.
„Atminties tiltai“ sujungė visus, kuriems brangi Lietuvos istorija, partizanų atminimas, generolo Jono Žemaičio kova ir pasiaukojimas dėl Lietuvos laisvės.

Jono Žemaičio bunkeris-vadavietė

Jono Žemaičio bunkeris-vadavietė atrastas 1992 m. žiemą dviejų Jurbarko rajono gyventojų: Vytauto Lekučio ir Vytauto Mačiulio, jie turėjo žinių, kur jis galėtų būti, ir surado. Bunkeryje buvo likę keletas partizanų daiktų: butelių, puodelių, nesudužusių vaistų ampulių ir kt.
1995 m. rugpjūtį bunkeris buvo atstatytas, o lapkričio 26-ąją – generolo Jono Žemaičio sušaudymo dieną – pastatytas paminklas ir pašventintas atstatytas bunkeris.

Zita Gedminienė

Komentarų nėra