Laisvės sodą kuriant
Jonas BRIGYS
Miesto parko steigimo istorijoje Skerbų sklypo įsigijimas apima palyginti nedidelę, nors ir labai svarbią dalį, nes pirmiausiai reikėjo sutvarkyti reikalus dėl būsimo parko žemės pirkimo iš Metropolijos kurijos, teisingiau iš Raseinių bažnyčios, ir tik po to tęsti parko įrengimo darbus. Oficialios derybos dėl sklypo įsigijimo prasidėjo dar 1928 m., kai gegužės 12 d. įvykusiame posėdyje miesto taryba apsvarstė, kokiomis sąlygomis ji gali nupirkti buvusį cerkvės sklypą. Savo ruožtu klebonas su tarybos pasiūlymu supažindino Arkivyskupijos kuriją. Suderinus visas sąlygas, sutartis dėl Skerbų dvaro ir buvusio cerkvės sklypų sukeitimo pasirašyta 1928 m. liepos 6 d., taigi, beveik prieš du metus iki to sklypo oficialaus įsigijimo iš valstybės. Kadangi savivaldybė neturėjo galimybių sumokėti realios būsimo parko sklypo kainos skirtumo (faktiškai užmiestyje buvęs savivaldybės sklypas tuo metu vertintas tik apie 4000 Lt), bažnyčia už tai gavo tam tikrą kompensaciją, kurios didžiąją vertės dalį sudarė nemokamai tiekiama elektros energija.
Sutartyje buvo numatyta, kad savivaldybė įves elektrą į bažnyčią ir pertvarkys klebonijos elektros instaliaciją (paslaugos vertė 3000 Lt), 10 metų bažnyčiai ir klebonijai nemokamai tieks elektrą (12 000 Lt) ir šalia bažnyčios įrengs 250 m ilgio šaligatvį (2000 Lt). Be to savivaldybė įsipareigojo nemokamai pakeisti sugedusias elektros lemputes. 1928 m. rugsėjo 19 d. Arkivyskupijos kurija tokiam sandėriui pritarė.
Tačiau miesto parko „įteisinimui“ to nepakako, ir tik 1929 m. birželio 10 d. Raseinių apskrities tarybos posėdyje buvo patvirtintas miesto tarybos nutarimas, kuriuo sudaryta savivaldybės sutartis su Kauno Metropolijos kurija apie pasikeitimą sklypais. Nutarime pažymėta, kad iš Metropolijos gautas sklypas yra tinkamas sodui, nes jame yra senų medžių ir plotas turi sodo išvaizdą. Tačiau apskrities taryba nusprendė, kad klebonijai tiekiamos elektros kiekis turi būti ribojamas.
1931 m. apie sklypų sumainymo procesą informavo mėnraštis „Savivaldybė“. Anot šio leidinio, „gautą iš valdžios Skerbų dvare sklypą miesto sodui įrengti miestas keičia su Raseinių parapijos sodnu, esančiu tarp Vytauto Didžiojo – Šiluvos gatvių. Tam tikslui miestas [jau] išleido, kaip atlyginimą: cementiniam šaligatviui – 599,62 Lt ir už atleidžiamą šviesą bažnyčiai ir klebonijai ir jos įvedimą (1928 – 1930 m.) 4046,86 Lt“.
Tolesnę miesto sodo raidą atspindi to meto laikraščių ir žurnalų publikacijos. Jos rodo, kad parko įrengimas nebuvo vienerių metų darbas; veiklos čia užteko ilgam laikui, o darbai ne kartą buvo įstrigę. Antai jau 1934 m. „Savivaldybė“ pranešė, kad „gražiai sutvarkytas miesto sodas, vadinamas dar Laisvės sodu. Sutvarkyta takeliai, pakraščiais prisodinta įvairių medelių ir akacijų krūmų. Padaryta naujų suolelių“. Tokį parko vaizdą užfiksavo 1935 m. nubraižytas miesto planas, kuriame pažymėti ir planuojami gatvių tinklo pokyčiai.
Tačiau po trijų metų nuotaikos jau buvo kitokios. 1937 m. balandžio 21d. „Lietuvos aidas“ rašė: „Miesto sodas didelis, bet iki šiol nebuvo tinkamai sutvarkytas. Dabar jau pradėti pagrindiniai sodo tvarkymo darbai: paruoštas planas, bus išvedami nauji takai, prisodinta medžių. Visuomenė ir organizacijos reiškia pageidavimą, kad savivaldybė sode dar įrengtų patalpas vasaros teatrui“.
Vis dėlto, nepaisant miestiečių pastangų, atrodo, kad 4-tojo dešimtmečio pabaigoje didysis parko įrengimo įkarštis savivaldybininkus tikrai apleido, ką liudija keletas kritinių 1940 m. laikraščių rašinių. Štai 1940 m. gegužės 29 d. „Lietuvos žinios“ rašė: „Beveik pačiame miesto centre yra nemažas miesto sodas, kurio tvarkymo darbų nematyti, o jo rytinis šonas visai netvarkomas, išskyrus tik pasodintus kelis medelius ir atskirų asmenų pramintus takus. Gyventojai pageidautų matyti daugiau pasodintų dekoratyvinių medelių, klombose gėlių ir, svarbiausia, sutvarkytus takus, kuriuose smėlio iki kelių. Be to, reikia perdažyti ir sutvarkyti suolus, kurie įvairiausiai „išgraviruoti““.
„Lietuvos žinioms“ pritarė ir „Lietuvos aidas“, 1940 m. birželio 8 d. numeryje išspausdinęs net du kritinius straipsnelius. Anot laikraščio korespondento, „sode yra bent 2 klombai, tačiau jie visai nevykusiai išplanuoti, vien tik apskritime supiltos žemių krūvos ir daugiau nieko. Kai kur takuose per daug palaido smėlio. Sodo žiemių [šiaurės] pusė visai netvarkoma, o niekam nenaudojama žemė daro blogą vaizdą. Sodo viduryje yra nedidelis prūdas, kuriame kas vakarą, kada nutyla sodo baro radio, varlės pradeda „koncertą“. Be to, jis nevalomas, prižėlęs įvairių žolių, primėtytas pagalių, šiukšlių, ir jo vanduo dvokia. Suolai apgriuvę, neperdažyti, prirašinėti įvairių šūkių ir išgraviruoti. Kartu tenka pastebėti, kad nuo to laiko, kada sodą globojo ir tvarkė buvęs apskrities komendantas plk. Murnikas [pulkininkas leitenantas Petras Murnikas Raseinių apskrities viršininku dirbo 1929-1936 m.], kuris jį žymiai sutvarkė, jokių naujų papuošimų bei sutvarkymo darbų nesimato, nors miesto savivaldybė kasmet šiam tikslui skiria nemažai pinigų“.
Tačiau vien šiame rašinyje išvardintos bėdos neaprėpė viso jų sąrašo. Tame pat laikraščio numeryje buvo išspausdinta dar viena žinutė, kurioje nupieštas dar nemalonesnis vaizdas: „beveik pačiame miesto sodo viduryje, netoli sodo alaus baro yra išvietė, kuri neturi kanalizacijos ir labai nešvariai užlaikoma. Gražiomis dienomis į sodą susirenka pailsėti nemažai žmonių, tačiau, vėjui pūstelėjus, nemalonus oras paplinta po visą sodą, kuriuo žmonės turi kvėpuoti“. Įdomią žinią apie to meto raseiniškių poilsį randame Mošės Dovydo Chajato memuaruose (už nuorodą dėkoju muziejininkei Linai Kantautienei). Anot šio autoriaus, „šeštadieniais parkas priklausė žydams, sekmadieniais – nežydams“.
Kol kas nepavyko rasti duomenų, kaip toliau buvo tvarkomas miesto parkas (po 1940 m. birželio įvykių ne tai rūpėjo), tačiau karui pasibaigus čia darbų tik padaugėjo. Antai 1945 m. birželio 6 d. apskrities vykdomasis komitetas (toliau VK) tarp kitų klausimų svarstė ir miesto švarinimo darbus.
Komunalininkai buvo įpareigoti „baigti tvarkyti miesto sodą ir aikšteles, apsodinti gėlėmis, išlyginti takelius, padaryti suolelius, sutvarkyti tvoras ir t.t.“ 1947 m. gegužės 29 d. miesto VK svarstė raseiniškių gyvenimo sąlygų gerinimą ir nutarė, kad iki tol miesto tvarkymo darbai buvo vykdomi nepakankamai sparčiai, o pirmaeilių darbų sąrašą pradėjo miesto parko tvarkymas. Tačiau apie parko ir kitų viešųjų erdvių sutvarkymą pranešta tik 1949 m. Raseinių miesto VK ataskaitoje:
„1948-1949 m. bėgyje sutvarkytas ir atiduotas eksploatacijon miesto sodas, sutvarkyta miesto aikštė <…> Sudaužytų Tėvynės karo metu namų griuvėsių vietoje tarp Vilniaus, Maironio ir Vytauto Didžiojo gatvių baigiamas statyti miesto skveras“. .
Pokaryje surastos naujos galimybės, kaip panaudoti parką – čia buvo įsteigtas „Kultūros ir poilsio parkas“. Matyt, su šia įstaiga galima sieti šeštajame dešimtmetyje Raseiniuose veikusio Kauno zoologijos sodo „filialo“ veiklą. Kaip prisimena senas raseiniškis Kazimieras Smilgevičius, tuo metu vasaromis į parko tvenkinį iš zoologijos sodo būdavo atvežama keletas ruonių. Tačiau parke netrūko ir vietinės gyvūnijos. Antai 1954 m. balandžio 20 d. miesto VK nusprendė „įpareigoti Kultūros – poilsio parko direktorių drg. Grubliauską organizuoti parko teritorijos valymą ir nedaleisti ganyti gyvulių poilsio parke“. Po Valstybės kontrolės patikrinimo, rajono vykdomasis komitetas nusprendė „laikyti netikslinga turėti kultūros ir poilsio parką ir nuo 1956 m. balandžio 1 d. jį sujungti su Raseinių miesto kultūros namais, ir visą kultūrinį – masinį darbą vykdyti kartu“. Vykdant šį sprendimą, rugpjūčio 1 d. rajono VK Kultūros skyriaus vedėjo įsakymu atleistas Poilsio parko direktorius Edvardas Grubliauskas, o pats parkas ir jo turtas perduotas Raseinių kultūros namams.
Tų pat metų rugpjūčio 27 d. rajono deputatų tarybos sesijoje kritikuota parke buvusi betvarkė: „sode dar neturima šokių aikštelės, tinklinio, lauko teniso aikštelės. Sodas tinkamai neaptvertas, pasivaikščiojimo takeliai nesutvarkyti, trūksta suolelių, o kurie ir yra – aplaužyti, gėlių klombai pavirtę piktžolių krūvomis <…> sodą puošė Stoškevičius, Strankauskas ir Grubliauskas pagal savo skonį“. Tačiau būta ir viltingų žinių: greitai turėjo būti gautas „sodo sutvarkymo projektas“.
Parko tvarkymo vizija plačiai išdėstyta 1958 m. rugpjūčio 14 d. miesto VK patvirtintoje „Raseinių miesto perspektyvinio apželdinimo išvystymo programoje“. Jau buvo sudarytas parko rekonstrukcijos projektas, kuriame numatyta: „Pagrindinis įėjimas paliekamas tas pats, t.y. kampinis. Miesto sodo centrinėje dalyje numatyta estrada bei suolai žiūrovamas, šokių aikštelė, bufetas ir sanmazgas. Toliau į gilumą sporto aikštelės. Sodo vidury yra tvenkinys“. Projekte buvo numatyta praplatinti takus, juos išžvyruoti, apsodinti gyvatvorėmis. Taip pat buvo numatyta pasodinti daugiau dekoratyvinių medžių – svyrančiųjų bei sidabrinių gluosnių, klevų, liepų, ąžuolų.
Planuota įrengti apšvietimą, parką „aptverti gražia tvora, išvalyti esamą tvenkinį, nulyginti ir išvelėnuoti šlaitus, vietomis padaryti laiptukus nusileisti prie vandens“. Orientacinė darbų kaina – 200 000 rb.
O parko tvarkymo darbai vyko toliau, ir dabartinį vaizdą jis įgavo architekto Antano Tauro (1912-1988) dėka, kuris sudarė daugelio Lietuvos, o tarp jų ir Raseinių (1965 m.) planus. Tikriausiai dėl šio plano įgyvendinimo užpiltas, jau ne kartą minėtas, parko viduryje buvęs tvenkinys, o 1968 m. gegužės 29 d. miesto VK nusprendė „ryšium su miesto parko pratęsimu Raseinių pravoslavų bažnyčiai palikti naudotis 600 m² žemės sklypą“. Taigi parkas vėl privertė kaimynus pasispausti.
Tačiau ir šio plano įgyvendinimas strigo – 1973 m. birželio 29 d. kalbėdamas miesto tarybos posėdyje miestoVK pirmininkas J. Linkus konstatavo: „Turime miesto parką, tačiau šis parkas dabartiniu metu atrodo blogai: medžiai nudžiūvę, nauji nesodinami, nors minėtam parkui yra sudarytas naujas projektas, kurį reikia įgyvendinti“. Ar tai nėra jau kažkur girdėta?
Parkas tvarkomas ir XXI amžiuje, pavyzdžiui, 2001-2003 m. Krašto istorijos muziejaus surengtų tarptautinių medžio drožėjų stovyklų dėka jį papuošė dekoratyvinės skulptūros. Tačiau tai jau būtų kita istorija.
Ilgai augo parko medžiai, tačiau nemažai metų prireikė, kol juos buvo galima pradėti sodinti. 2009 metais sukako 90 m., kai gimė ir buvo oficialiai užfiksuota idėja įrengti miesto parką. Gaila, kad nežinome, kas buvo pirmasis jo architektas, tačiau žinome, kas buvo tie visuomenės veikėjai, kurie iškėlė šią idėją. Tai minėti Raseinių taikos teisėjas Andrius Mačys, šiose pareigose dirbęs nuo 1918 m. gruodžio 10 d. iki 1936 m. kovo 10 d. Amžininkų nuomone, tai buvo labai įvairiapusis, išsilavinęs žmogus. Antanas Čerkeliūnas (1885-1952), faktiškas Raseinių urėdijos įkūrėjas, urėdu dirbo nuo 1919 m. kovo iki 1921 m. kovo pabaigos.
Kiekvienas, kam pakako kantrybės įveikti visus tris straipsnius apie parko įkūrimą, pats įvertins ilgą kelią, kurį teko nueiti miesto piliečiams, kad dabar mes galėtume džiaugtis parko žaluma, jo medžių ošimu. Sakoma, kad iš istorijos galima ir reikia mokytis. Ar yra ko pasimokyti iš parko kūrimo istorijos, tegul sprendžia skaitytojai, tačiau baigiant šį rašinį vis dėlto norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną momentą.
Laiko tėkmėje gan greitai nuskęsta ne tik mūsų asmeninės atminties vaizdiniai, bet ir svarbūs istorijos fragmentai. Tikriausiai niekas šiandien V. Grybo sukurto Nepriklausomybės paminklo nevadina kitaip, nei „Žemaičiu“, skveras Vaižganto ir Jaunimo gatvių kampe seniai nebe Gimnazijos sodelis.
Taip nepastebimai prarandama atmintis, trupa istorijos mūras. Nieko keisto, kad tiek pastangų pareikalavęs miesto sodas irgi liko tik… paprastu parku. O juk galėtume prisiminti jo tikrąjį, kūrėjų vartotą ir tokį simbolišką pavadinimą – Laisvės sodas. Taip ne tik įprasmintume svarbų miesto istorijos puslapį, bet ir pagerbtume jo kūrėjų atminimą.
