Nemoku vogti iš savęs, geriau jau save išdalinsiu…

Vidmantas PETRAITIS

Darganotą birželio 23-osios rytą išsiruošiu į Nemakščius pašnekinti dailininką Zenoną Liekį, kuriam šiemet, rugsėjo 10-tą dieną sukaks 70 metų. Tai garbingas jubiliejus, daug metų atiduota Nemakščių M.Mažvydo vidurinei mokyklai – pedagoginiam darbui dėstant piešimą, lavinant vietinį jaunimą, perteikiant savo kūrybinę patirtį.

Jis gyvena su žmona Jovita Rafaele. Sūnūs jau išsibarstė po pasaulį: kas į Ameriką, kas į sostinę, o Zenonas liko ištikimas savo misijai, savo vizijoms, kūrybinei savo erdvei, esančiai tos pačios mokyklos kitoje gatvės pusėje.Ten aš jį ir radau bei pakalbinau.

- Jūs mūsų Raseinių krašto meninio pasaulio metras… ar nesijaučiate užmirštas, apleistas, mažai pastebimas?

-Tokia jau ta kūrėjo dalia -  taikytis su realybe, kokia ji bebūtų. Nesijaučiu pamirštas, pagrindinė palaikytoja – žmona, kuri dabar šiek tiek negaluoja…

-Šiemet Jums sukaks 70… Ką jaučiate kaip menininkas, žmogus, kūrėjas? Ar jau viskas pasakyta, ar dar guli kas ant širdies?

-Įgyvendinti viską, ką esi sumanęs – neįmanoma, nors kiek galėjau, stengiausi perteikti per gamtą, portretą, natiurmortą…

-Sovietų laikais baigėte Vilniaus dailės institutą. Kodėl pasirinkote freskos – mozaikos specialybę?

-Patarė, nes būčiau pakliuvęs A. Gudaičio įtakon, į jo ,,stiklainį“, iš kurio, kaip ir daugelis, jis taip ir neišlipo…

-Ar save priskiriat kokiai nors konkrečiai modernistinei krypčiai? Gal jūsų kūryboje tiesiog persilieja kelios kryptys, pvz., kubizmas, ekspresionizmas, abstrakcionizmas?

-Kai pažįsti visas sroves ir kryptis, kai pats jas visas išmėgini, daug geriau supranti. Mėginau viską – kubizmą, impresionizmą, siurrealizmą, pastarasis nėr man artimas… Viskas labai priklauso nuo pačios idėjos, tik ji padiktuoja priėjimą prie pačios temos…

-Įspūdis toks, kad paveikslo formatas tarsi tik sulaiko beribę Jūsų minčių tėkmę konkrečioje apibrežtyje, bet rėmais nesibaigia nei paveikslas, nei jo plėtojamos mintys, prasidėjusios, kad

ir nuo ,,geltono lapo“… Darbai – lyg be pabaigos – beribiai, jie lyg ,,išpjauti“ iš visumos, nes juk reikia kažkaip pateikti žiūrovui… Kas lemia šitokią tapybinio mąstymo manierą – prigimtis, lemtis? Apie ką Jūsų mintys?

-Norisi kiekviename darbelyje atskleisti kuo daugiau minčių, tada pats keliauji, įsigilini į kiekvieną kampą, įsigyveni jame ir vėl keliauji, keliauji, keliauji. Paveikslas – lyg nesibaigianti kelionė. Dėl to susidaro labai įvairūs kampai, kilpos, rakursai, išlinkimai, dėmės, plokštumos, norisi daug pasakyti…

-Ar kūrinio gylis, turinys priklauso nuo kūrėjo pasirinkto stiliaus, srovės, krypties? Imkim kad ir kubistą Pikasą, fovistą Matisą, ekspresionistą Modiljanį – ar jų ,,gyliai“ adekvatūs?

Ar galima būti ,,giliu“ ir peizažus tapant?

-Save išreikšti gali bet kokia menine forma, stiliumi, srove, žanru… Ir peizažu, ir portretu, ir natiurmortu. Kiekvieno realaus daikto vidų gali atskleisti ir per kubizmą, plokštumoj, perpjaunant daikto vidų, įsigilinant. Gėles štai dariau, kad atsigaučiau technine prasme, gėlės kaip ir žmonės. Esmė – dvasinis jausmas, į jį kelias labai sunkus ir ilgas. Vieną, žiūrėk, pagauni iš karto, o kito, rodos, niekad neužbaigsi…

-Kaip gimsta kūrinys? Kas stimuliuoja spalvinį raštą? Ar dar tie patys ,,vaikystės įspūdžiai“, apie kuriuos mes kalbėdavome, o gal koks įvykis, dvasinė vilkduobė, paskutinių dienų kartėlis, gyvenimo nuovargis?

-Stimuliuoja absoliučiai viskas: pasitaikančios nuotaikos, nuojautos. Štai, kad ir namuose kabo darbas, toks nejaukus… Tiesiog jutau tėvo išėjimą, mirtį… Tad ir sakau – nemoku vogti iš savęs, geriau jau save išdalinsiu…

-Kokia šiandien provincijos menininko paskirtis? Ar ji skiriasi nuo miesto menininko? O gal nėra jokios paskirties: jis tiesiog gimsta, atsiranda kažkokioje terpėje, auga, veši, skursta,

kaip koks augalas ar gyvis, ir miršta. Gal menininko misija per daug mistifikuota?

-Ne, nemistifikuota. Čia kaip ir tikėjimas – įgimtas. Esmė – sąžinė, juk nepradėsi jos pardavinėti. Kai ėmiau mokytis dailės mokykloje, tai įtikėjau į meninį pažinimą, galvojau – surasiu tiesą, prisikasiu iki pačios širdies… Taline atradau impresionizmą, kai būdavau laisvesnis, gilinausi į kubizmą, kad pailsėčiau nuo realizmo, pagaučiau žmogaus charakterį, jo vidinį pasaulį… Paskirtis? Sudėtinga ji, nes labai sutrikusi aplinka; pliusas, kad kaimo žmogus vis vien suvokia, kas yra tikra ir nuoširdu. Dabar visur įsigalėjęs noras ,,patikti“, o jis veda į pataikavimą. Kas nuoširdžiai išjausta, patinka visiems. Štai Van Gogo ,,Saulėgrąžos“, lyg koks studento praktinis darbas, bet vardas – viskas! Kaimo menininkui – daugiau erdvės susikaupimui, optimizavimui, o mieste – tiesiog paskęsti visuotiniame triukšme, reikia turėti užnugarį, kritiką ir t.t. Kaime – šiuolaikė kasdienybė.

-Ar Jūsų neerzina šiandien dažnai painiojamos sąvokos: mėgėjas – profesionalas? Ar jos skiriasi?

-Aišku, skiriasi. Jei profesiją įvaldei profesionaliai, tai ir esi profesionalas. Labai svarbu, ką iš tavęs nulipdo aplinkiniai: jie gali tave nuvertinti iki ,,tuščios vietos“, o gali ,,iškelti į padebesius“. Juk eiliniai žmogeliai tik gali pasakyti ,,patinka – nepatinka“, o pažinti reikia profesionalaus išmanymo.

-Sako, jog prigimtinis optimistas mato viską džiugiai, net pasaulio pabaigą. Tad, jei esate toks – negatyvių dalykų kaip ir nepastebite?

-Beveik ir nepastebiu. Stengiuosi, kad  jie kaip ,,š…“ praplauktų pro šalį, nekliudydami, nesutepdami. Paprastai gelbsti sąžinė, kaip sakė E. Kantas, ,,Žvaigždėtas dangus virš tavęs ir moralės dėsnis tavyje“. Kai esi tvarus savo misijoje, negatyvas tiesiog atšoka, nes jis tavy neranda už ko užsikabinti…

-Kai anksčiau bendraudavome, tai lyg ir sakydavote: ,,Viskas bus tik gerai, ateina renesansas, žmonių būties kokybė tik gerės“. Ar dabar taip pat galvojate?

-Visi ,,renesansai“ visada buvo tik nedidelei grupelei žmonių. Sunku tikėtis, kad to dvasinio peno išalks masės. Dabar, sako, jog  jau ateiviai perspėja planetą įvairiais ženklais, kad valytų save ir žemę. Manau, jog patys žmonės supranta, ką jie daro ,,blogai“, o ką ,,gerai“. Dabar žmones užgožė materializmo dvasia, kaip kažkada komunistinė ideologija: integravaisi į tą sistemą – tu svarbus, matomas. Šiaip manau, kad ,,realybę“ reikia matyti paprasčiau, nors ji ir apdaužo, aplamdo.

Iš to paprastumo ir gimsta optimizmas.

-Norvegų simbolistas Munchas, vokiečių – Franzas von Stuckas, britų ekspresionistas Francis Baconas, prancūzas Balthazaras Balthusas, britų  Lucianas Freudas ir kiti akcentavo pasąmoninį negatyvizmą, išsigimimą, juodąją mūsų prigimties pusę. Kaip Jūs vertinate destruktyvumą mene?

-Užterštumas. Jie – absoliutūs realistai, kaip S. Dali paveiksle ,,Švento Kryžiaus Jono Kristus“: tikėjimas iškeliauja, lieka ,,apačia“, išsigimimo nuojauta, tuštuma. Tai negatyvizmo pranašai. Jie galingi. Pikasso ,,Gernikoj“ atrado fašistinį suardymą. Kam visiems rodyti, kaip tave ėda vėžys. Žemėje didelis užterštumas, valgome ir geriame nešvarų maistą, kvėpuojame užnuodytu oru, sielos serga ir tie ,,dūšios“ realistai tai perteikia, tą juodumą išteškia į viešumą, bet tame nėra jokios pozityvios išliekamosios vertės.

-Šiandien laikraščiuose, žurnaluose, išleistose knygutėse, televizijos laidose pilna įvairiausių vidutiniškų žmogučių, kurie reklamuojasi viešumoje. Kaip apibūdintumėte šį reiškinį, juk

toje makalynėje susiplaka ir ,,tikras“ ir ,,apsimetėlis“?

-Toks dabar demokratijos supratimas: kiekvienas gali būti kuo nori ir kur nori. Be jokio filtravimo, be jokios hierarchijos. Vėl komunistinis sindromas – visi lygūs. Gal gerai, kad pamatai visokius mišriame mūsų ,,sviete“. Manau, renesansas dar turės palūkuriuoti. Štai kad ir meno kritikų, tikrų, kurie pasakytų, kur ta teigiamoji tiesa, o ne ,,saukiškoji“, destrukcinė… pasauly neliko.

-  Kiek tas menas šiandien žmogui reiškia? Ar jis atlieka kokį auklėjamąjį vaidmenį, o gal egzistuoja kaip koks niekad neįjungiamas TV kanalas, nes jį įjungus daugelį tiesiog purto nuo vidinio skurdo, nusigyvenimo, seklumo?

-Pelenuos ir auksas žiba. Menas turi labai didelę reikšmę. Štai man chaotiškoje dirbtuvėje smagiau kurti nei ant tviskančio parketo, pernelyg sterilioje aplinkoje. Tada iš chaotiškos netvarkos ištrauktas ,,auksas“ dar labiau žiba, nors jį matys tik saujelės. Masėms – tik popsas. Laikas, pagaliau, teisėjas.

-Sako, jog tikrų žmonių lieka vis mažiau. Norint juos pasiekti, teks sukarti šimtus kilometrų. Taip rašo šventraščiuose. O kaip Jūs galvojate?

-Tikrų žmonių – tikrai nedaug. Kaip dykumoj – vienas kitas… Bet smagu, kad dar yra ištroškusių, išalkusių, smagu, kad mes dar tokie esame reikalingi…

-Sakoma, jog su ,,menavotu“ žmogumi bendrauti nelengva, ką jau ten su juo gyventi… Kaip sekėsi Jūsų žmonai, juk kartu nugyvenot ne vieną dešimtmetį? Ar ji pati kuria?     .

-Ji turi gerą, tikrą nuojautą, man labai padeda, ypač tuo metu, kai aš imu jau kažkur klaidžioti gan konstruktyviai… Kur švarūs jausmai – ji mane paremia. Jos tėvukas piešė, turėjo jausmą. Pati gerai supranta lietuvių kalbą. Kai esi pats sterilus, vertini savo kalbą, išpažįsti jos grožį, gali sukurti tikrą, neužterštą kūrinį. Na, o tokį kūrinį, žinoma, sunku suvokti mėgėjui, tas šokčiojančias detales gali suvokti tik profesionalas.

- Rodenas turėjo Rozą – praktinei savo gyvenimo pusei, ir Kamilę – mūzą, įkvėpėją, visų prasmių vyriškumo skatintoją. Kas Jums buvo, o gal ir tebėra mūza?

-Gamta, nusiraminimas… Mieste nenusiraminsi. Moterys? Ne, negali išduoti sąžinės, paskui – kam graužti save, juk ta ,,bakterija“ išsivysto, išbujoja, užteršia. Tad, kam parsiduoti…

-Provincinė Lietuva – lokali ,,pelkė“, kiek išskirianti didesnius miestus. Tie ,,pelkiniai santykiai“ formavo ir formuoja mūsų mentalitetą. Sunku nepaskęsti vietinių banalybių kūdroje – be kasdienių šventraščių, be meditacinių valandų, be sueities su savimi, knygų išmintimi, pagaliau ir  bažnyčia. Ar tai Jums pavyksta be jokių pastangų?

-Iš sąlygų plaukiu, iš aplinkybių. Čia daug visokiausios kamšaties, kur sunku išgyventi vienam su savimi… Tačiau kai esi švaroje, purvas atšoka… Nemanau, kad dvasinis pasaulis gali būti tik bažnyčioje. Sako, kažkokiems alpinistams užlipus į viršukalnę, krikščionybė iš ten atrodė nei šis, nei tas. Oro išretėjimas, tas erdvės, didingų kalnų vaizdas, būties sterilumas visai nesiderino su Kristaus simboliu. Manau, jog kiekvienam žemės kampely vis kitas supratimas apie dieviškumą. Religija gimsta lokalioj gamtinės erdvėj, lietuviai buvo pagonys, krikščionybė atnešta su ginklu, krauju. Mano tikėjimas – gamta, gan pagoniškas. Per ją, per žmones pažįstu pasaulį. Lokali religinė bendruomenė uždaro žmogų konkrečiomis metaforoms, ritualais, hierarchiniais santykiais, tradicijomis, žodžių reikšmėmis… savo oda jauti, kad esi laisvas savo prigimtimi.

-Na, o kaip tie meniniai nuopoliai? Juk pilna meno istorija puolusių meno kūrėjų, kurių asmeninės nuodėmės nekrito ant jų darbų?

-Per nuopolį menininkas gyvenimą pajunta dar aštriau, dar giliau ima pažinti gėrį, grožį, tiesą. Kaip sakoma, tik labai giliai šaknis į purvą įleidęs medis gali savo šakomis pasiekti dangų. Pvz.: sudarkai, išardai portretą –daugiau ištrauki jo vidinio pasaulio. Kai stovi realioj visumoj, jis tarsi identifikuojasi, susivienodina su ja. Aštrume – gilesnis pasaulio suvokimas.

-Kiek žinau, 23 metus dirbote pedagoginį darbą, 10 metų dėstėte Telšių dailės technikume, 13 metų Nemakščių M. Mažvydo vidurinėje mokykloje. Ar dirbote mokytoju iš pašaukimo, ar tai buvo tik pragyvenimo šaltinis?

-Nebuvau mokytoju iš pašaukimo, tačiau sugebėjau perteikti savo srities žinias. Daugelis perėmė mano mokymą, kai kas dėsto piešimą Akademijoje. Aš jiems atvėriau ,,kubą“, pagal jį labai lengva piešti žmogų, portretą, perprasti perspektyvą…

-Kokia dar forma liejosi Jūsų kūrybinės versmės?

-Anksti pradėjau kalti akmenį, medį. Kaliau portretus. Tiesiog pačios formos diktuoja, kurias ištempti, kurias sutraukti. Dariau vitražus, štai, kad ir Telšių vyskupijai.

-Koks Jūsų kūrinių likimas?

-Iškeliauja visur: Lietuvon, Vokietijon, Amerikon – natūraliai, savaime, lyg užaugę ir subrendę vaikai, aš keliauju, ir jie iškeliauja.

-Dabar tiek tos ,,dvasinės – mokslinės“ literatūros, štai kad ir Janio Kalns ,,Dvasia“, Jesmuheen ,,Rezonanso menas“. Ar skaitote?

-Į mokslą gilintis – pavojina. Kažką jame rasdamas, gali prarasti pats save. Uždeda tau ant galvos ,,stiklainį“ – ir gyveni jame iki kitos knygos, kito mokslo – kito ,,stiklainio“, taip ir ke-liauji iš ,,stiklainio į stiklainį“ – visur žiūrėjimo kampai, ,,stiklainių“ politika…

Tyliai ,,būti“ pasaulio kamputy – nelengva užduotis tiems, kurie serga seklumu, lėkštumu, radikaliu pragmatizmu, įvairaus kalibro ekscentriškumu, bet ne tiems, kurie ieško, kuria, šildo, šviečia, kviečia į naują jų sukurtą realybę, sukurptą iš sterilioje stovėsenoje nugyvenamo gyvenimo, iš įvairiausių jo patirties pakraščių. Tad linkime Zenonui ir toliau ne ,,vogti iš savęs“, bet ,,save dalinti“, ramiai, tvirtai, egzistenciškai ,,būti“ ir kurti iki kito jubiliejaus ir dar ilgiau, mokyti kitus pusiausvyros, susiklausymo, įsiklausymo, nuolankumo ir esaties džiaugsmo, sėmės!