Aferistės aukos išeina iš pogrindžio

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Į prieš porą savaičių „Alio, Raseiniuose“ išspausdintą publikaciją „Senelių globa patikėta aferistei?“ atsiliepė neįtikėtinai daug žmonių, kurie prisipažino turėję reikalų su mūsų rašinio heroje Danute Žekiene. Jie dalijosi savo graudžiomis patirtimis.

Močiutės auksas

Pirmiausiai į publikaciją atsiliepė Raseinių karitietės, kurios savo tiesos patvirtinimui atnešė 2006 metų gegužės 22 dieną keturių „Carito“ atstovų – Vytauto Užringio, Irenos Užringienės, Zinos Meilutienės ir Virginijos Lembutienės pasirašytą D. Žekienės daiktų perdavimo dokumentą senolei Antosei Barauskaitei. Pagal šį raštą D. Žekienė atidavė A. Barauskaitei du aukso žiedus, vieną aukso ir vieną sidabro grandinėles su pakabuku bei dokumentus: invalido, pensininko, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nario, Privalomojo sveikatos draudimo pažymėjimus, taip pat pasą, notaro patvirtintą įgaliojimą, taupomąsias knygeles, du radijo aparatus. Šiame rašte nurodoma, kad „dokumentų, tvarkytų pagal įgaliojimą, D. Žekienė neatnešė, kad atneš sutarta atgrąžinti esant esamai komisijai“ (kalba netaisyta – N. P.). Taip pat nurodoma, kad močiutė prašo grąžinti 2300 litų. Ant šio rašto yra ir pačios D. Žekienės parašas su prierašu: „Su paskutiniu punktu nesutinku, aiškinsiuosi.“ Tas „paskutinis punktas“ – močiutės reikalaujami grąžinti pinigai.
Kaip pasakojo karitietė Zina Meilutienė, ši istorija prasidėjo tuomet, kai močiutę globojusi D. Žekienė kažkokiu būdu priglaudė minėtuosius senolės daiktus. Iš ligoninės grįžusi senolė ėmė reikalauti, kad D. Žekienė juos atiduotų. Ši pasižadėdavo grąžinti, bet žodžio netesėdavo. „Galop į močiutės butą pasikvietėme Žekienę, kad visų akistatoje išsiaiškintume. Žekienė gynėsi, kad jokių pinigų neėmusi, o Antosėlė ją gėdino, kad ši negražiai meluojanti. Bijojau, kad senutės neištiktų infarktas, nes ji buvo labai susijaudinusi. Oi, kas ten dėjosi, Žekienė mums net į „snukius“ siūlė. Laimė, kad vienas vyriškis, Užringis buvo. Jis čiupo Žekienę už iškeltos rankos, pasiūlė atsisėsti, primindamas, kad antraip reikalų turės su policija. Suveikė. Gal Žekienė žinojo, kad Užringio sūnus policijoje dirba?“
Z. Meilutienė sako, kad ji senąją Antosėlę dažnokai aplankydavusi, kartu jos pasimelsdavusios. Močiutė buvusi labai šviesaus proto ir nekonfliktiška, nemėgstanti skųstis. „Bet kartais ji vis tik pasiskųsdavo man, kad Žekienė jai neduoda grąžos už pirktus produktus, neatsiskaito, kiek už ką mokėjusi. Tada močiutė ėmė gudrauti. Ji paprašydavo manęs, kad iškeisčiau pinigų smulkesnėmis kupiūromis. Bet Žekienė bemat ėmė senutę spausti, girdi, aš dėl keleto litų nelakstysiu pirmyn ir atgal. Pas senutę atsivesdavo vaikus, prisigalvodavo gimtadienių. Girdi, šiandien vaiko gimtadienis ar dar kas nors, tad senutė ir traukia piniginę, nes kaip neduosi tokia proga…

Turtinga senelė

A. Barauskaitės krikšto sūnus Ipolitas Žukauskas sako, kad jo krikšto motinėlė buvo turtinga senolė, bet jis jos pinigų neskaičiavęs, todėl šiandien savęs už tai negiria. Sako, rimčiau susirūpinti reikėję bent jau tuomet, kai D. Žekienė ėmė „rūpintis“ tremtinės Antosėlės butu: „Ji atsivežė iš Seimo kontrolieriaus kažkokią rekomendaciją, „pasidarė“ įgaliojimą, sakė, išveš senutė į Šiluvą, kurioje kažkokius namus steigianti.“
„Carito“ moterys pasakoja, kad net po incidento su senolės auksu bei kitais daiktais D. Žekienė A. Barauskaitę pamiršo neilgam. Susirgus senolę po jos globojusiai moteriškei, D. Žekienė, lydima Socialinių paslaugų centro darbuotojos, vėl pravėrė jos buto duris. „Tuo metu pas Antosėlę buvau aš ir Ipolitas. Aš nustėrau Žekienę pamačiusi ir tiesiai klausiau: „Ir tu dar išdrįsai peržengti šių namų slenkstį? Ar jau pinigai pasibaigė?“ O ji tėškė man: „Nenusišnekėk, aš čia – pirmą kartą.“ Tada aš pareiškiau, kad tik per mano lavoną ji čia įeisianti, nes ji net ne žmogus, o baisi aferistė“, – prisimena Z. Meilutienė.
Į pokalbį įsiterpia I. Žukauskas: „Tada ji kreipėsi į mane: „Ipolitai, ar aš kuo neįtikau?“ Atsakiau, kad neįtikai, ir dar kaip neįtikai…“
Gydytoja Vita Giedraitienė, artima senolės giminaitė, sakosi netgi D. Žekienės grasinimų sulaukusi: girdi, padėk į sąskaitą pinigus, arba prokuratūroj atsidursi… „Bet aš jai atšoviau: jei tu mane dar terorizuosi, jei bent kartą dar paskambinsi, tai pati prokuratūroje atsidursi.“

Senelio Juozo nuotykiai

Rimto detektyvų kūrėjo plunksnos verta a. a. Juozo Margevičiaus istorija, kurį irgi neva globojo D. Žekienė. Kaip pasakoja Elena Adomavičienė, ši neįtikėtina istorija prasidėjo tuomet, kai jai paskambinusi kaimynė pranešė, kad senolis Juozas D. Žekienės laikomas leisgyvis užrakintas: „Atėjusi prie lango matau – šventa teisybė. Guvus buvęs senukas tik voliojosi. Reikalauju Žekienės rakto – neduoda. Sakau, atrakink, arba kviečiu policiją. Kai tik priėjau prie jo, jis pakibo man ant kaklo ir ėmė maldauti, kad nebepalikčiau. Paskambinome Juozo įdukrai, ši atvažiavo ir mes senelį parsivežėme. Tada Žekienė apskundė mus policijai, kad mes jį… pavogėme. Bet policininkas, pamatęs, kaip „pavogtasis“ jaučiasi, išėjo. Bet tada paaiškėjo, kad Juozo sąskaita ištuštinta. Atsivežėme Žekienę, o ta ant kelių krisdama spigina, kad pinigus Juozas pats jai atidavęs. Tada įsikišo mano sūnus Dainius. Jis kreipėsi į kažkokį kriminalistą, o tas davė Žekienei terminą, per kurį ji privalo pinigus grąžinti. Ir grąžino, pervedė į sąskaitą. Tada ir supratome, kad ne veltui buvome perspėti, kad ji po senelio sąskaitą šeimininkauja. Antraip, iš kur ji būtų žinojusi sąskaitos numerį? Mes sąskaitos jai nenurodėme, be to, ji jos nė neprašė.Dainius Adomavičius sako, kad sugrąžinti pinigus į senelio sąskaitą nebuvę lengva, o J. Margevičiaus įdukra Eugenija Anulevičienė sakosi netgi grasinimų sulaukusi: „Nesirodyk Raseiniuose, o bus kaip tavo vyrui (Eugenijos vyras buvo  nudurtas – N. P.) Ji mane netgi buvo susiradusi, jog pasirašyčiau, kad tėvuką atiduodu į senelių namus, netgi kažkokį lapą buvo atsinešusi, jog pasirašyčiau. Bet aš nesigilinau, nes gebėjau pati savo tėvu pasirūpinti. Man labai padėjo Adomavičiai.“
E. Adomavičienė neslepia, kad J. Margevičiaus gan turtingo žmogaus būta. Čia, matyt, ir slypi atsakymas į skaudžiausius šios istorijos klausimus.

Kas globoja senukus?

I. Žukauskas kelia ir kitą klausimą – kam patikima senelių globa: „Juk tai žmonės, kuriuos labai lengva apgauti, apmulkinti, kurie dėl savo amžiaus, raštingumo stokos ar sveikatos sutrikimų yra tikras lobis nedorėliams. I. Žukauskas pasakoja ir kitą su socialine darbuotoja susijusią graudžią istoriją, bet apie tai – kitąkart.
Raseinių socialinių paslaugų centro direktorius Arvydas Spurga neslepia, kad į šį postą atėjęs rado netvarką, o kai ėmėsi kontrolės, pabandė pasižiūrėti, kaip socialinės darbuotojos atlieka savo pareigas, bemat sulaukė… D. Žekienės skundo.
I. Žukauskas sako, kad D. Žekienė dabar atakuoja ir savo buvusių aukų artimuosius: „Ji net man skambino ir bandė įtikinti, kad Antosėlei viską grąžinusi, klausė, ar aš paliudysiu. Sakiau, nemačiau kaip tu grąžinai, ir nieko apie tai negirdėjau, žinau tik kad paėmei. A. Spurga pažada, kad į senelių globą nebebus žiūrima pro pirštus. Bet šiose istorijose yra dar vienas labai įdomus niuansas – D. Žekienė žmonėms prisistatinėja socialine darbuotoja, tuo tarpu ji socialinės darbuotojos padėjėja įdarbinta
tik… 2011 metais.