Akmentašių dinastija iš Šiluvos

Siųsti Versija spausdinimui

Nijolė PETROŠIŪTĖ
Mugėse, liaudies meno šventėse visų akis bemat patraukia iki tol neregėti akmens dirbiniai. Akmens meistras Jonas Šilva iš Šiluvos sako, kad kiekviena jo giminės karta paliko kažką savito. Jis paliksiąs akmens baldus, indus…

Akmens vyrai

Jonas Šilva sako, kad akmenį kalbina jau penktoji jo giminės karta. Akmentašiai buvo jo tėvas Vaclovas ir tėvo tėvas Vaclovas bei prosenelis Stanislovas. Gal ir dar daugiau „pro-pro-pro…“ akmentašiais buvo, tik atmintis taip giliai nebesiekia. Jonas irgi nebėra paskutinysis šeimos tradicijos tęsėjas, nes jo amatą jau yra puikiai įvaldęs sūnus Aivaras.
Jonas neslepia, kad jie visi yra akmentašiai savamoksliai, o jų darbai gimsta iš intuicijos ir savojo grožio ar praktiškumo suvokimo. Tame Jonas mato daug pliusų, nes nėra nieko suniveliuoto, sumoderninto, t. y. jo darbai kaip sykis ir yra tai, ką galima vadinti liaudies menu, nes kai jau įsikiša profesionalai, savitumas savaime pasitraukia.

Nuo kryžių iki indų

Kiek Jonas prisimena, jo giminės vyrai kalė paminklinius kryžius. Jų gyvenimo laikmečiu buvo tokios kapinių tvarkymo mados. Šiandien mažai kam lietuviško akmens kryžiaus bereikia, nes jau kiti laikai ir kitos mados… Šiandien, sako Jonas, mūsų kapines užplūdo pigi ir labai nekokybiška kinų produkcija. „Bet ir ji iš pradžių gražiai blizga. Kam rūpi, kad po keleto metų paminklinis akmuo išbluks, bus nurupęs. Tie paminkliniai akmenys net ne šlifuojami, o nulakuojami. Jie sukčiauja, nes jų „akmuo“ yra lietas. Bet tai atskirs tik nusimanantis žmogus“, – aiškina Jonas.
Jonas, laukdamas, kol mūsų žmonės pasprings atvežtiniais nekokybiškais paminklais, laiko tuščiai neleidžia. Jis ėmė gaminti akmens baldus: stalus, kėdes, lentynėles, stovus gėlėms ir netgi indus, velykinius kiaušinius.

Kodėl lietuviai „kieti“?

Jono žmona šypteli: „Per dieną Jonas tik du kiaušinius tenušlifuoja, tad pasverkite, kiek pigus gali būti akmentašio darbas.“ Pats Jonas sako, kad akmuo akmeniui yra nelygus, o lietuviškas akmuo esąs labai kietas. Gal čia ir slypi atsakymas, kodėl lietuviai yra tokie „kieti“? Be to, lietuviškas akmuo yra ir „su charakteriu“, jo kaip sumanęs neiškalsi: jei jis sumanė kurioje vietoje perskilti, tai ir perskils, o meistrui beliks sukti galvą, kaip visa tai „apžaisti“.
Jonas neslepia, kad dabar, masinio sukčiavimo laikais, žmonės gan nepatikliai žiūri ir į jo dirbinius: „Pirmiausiai jie atidžiai ieško kokio nors atsišerpetojimo, kad galėtų nulupti įsivaizduojamą plėvelę. Paskui ima barškinti ir iš garso nustatyti, ar tai nėra plastmasė. Tik kai bando pakelti, tuomet patiki, jog tai – tikras akmuo.
Jonas atkreipia dėmesį, kad  ir jo baldų dalių jungtys yra iš akmens, jis nenaudoja jokios kitokios medžiagos net sutvirtinimo varžtams. Tačiau, neslepia Jonas, ir su tokia produkcija įsibrauti į rinką nėra lengva. Netgi mugėse prekeiviai jį apkeiksnoja: girdi, per pigiai pardavinėji ir todėl mums kainą muši. Bet Jonas mano, kad tik taip šiandien ir galima išsilaikyti: „O ką man daryti, jei aš nieko daugiau nemoku, jei tik akmuo yra mano verslas, mano pragyvenimas ir pagaliau pats gyvenimas.“

Komentarų nėra