Ar dar žvelgsime į mėnulį?

Šian­dien ta­po ma­din­ga sė­jant net į mė­nu­lį žvelg­ti. Pamąstykime, ar tai svarbiausia! Gal pra­dė­ki­me nuo to, ko sėk­le­lei, kad ji dyg­tų, rei­kia. Ogi pen­kių są­ly­gų, kaip ir kiek­vie­nai gy­vai bū­ty­bei – ši­lu­mos, drėg­mės, oro, švie­sos ir mais­to. Kai že­me­lė šil­ta, drėg­na ir pu­ri, kur sėk­le­lė nu­birs, net ir kul­nu už­žė­rus, ji su­dygs…

Įdo­mus šis laik­me­tis. Ko­kių tik ori­gi­na­lių min­čių ir idė­jų ne­iš­girs­ta­me vi­suo­se gy­ve­ni­mo kam­pe­liuo­se, mū­sų gau­sio­je spau­do­je ir re­kla­mo­je. An­tai kaip liek­nam ir gra­žiam tap­ti per ke­le­tą sa­vai­čių, vartojant brangias tabletes, kaip su stebuklingu antpilu iš­gy­dy­ti de­vy­nias ne­ga­lias, kaip šeimos bėdas galima išspręsti pasitelkus horoskopus ar burtininkus. Madinga dar žvelgti į Mėnulio kalendorių ir pagal jį pasėti šeimos daržą, tikintis, kad jis su­ve­šės. Ži­no­ma, jei dar tar­pu­ei­lius pu­ren­si­me ir der­lių rau­si­me taip pat žvelg­da­mi į ka­len­do­rių…

Nė­ra ap­ie tai tei­gi­nių ir gau­sio­je dar­ži­nin­kys­tės moks­lo li­te­ra­tū­ro­je. O juk po kruo­pe­ly­tę dar­žo­vių au­gi­ni­mas, įvai­rių są­ly­gų įta­ka tir­ta, ana­li­zuo­ta, ly­gin­ta šimt­me­čiais. To­kios dar­ži­nin­kys­tės veik­la pa­gar­sė­ju­sios darbščios tau­tos, kaip vo­kie­čiai, olan­dai, ki­nai ar ja­po­nai, tik­rai bū­tų už­čiuo­pę tą nors ma­žą pro­cen­tė­lį der­liaus pa­di­dė­ji­mo pri­klau­so­mai nuo mė­nu­lio fa­zės, bū­tų ap­ie tai ra­šo­ma, ži­no­ma. De­ja, to nė­ra…

Mums at­ro­do, kai sto­ko­ja­ma dar­ži­nin­kys­tės ži­nių, kai ne­ži­no­ma, ka­da sė­ti, kaip tręš­ti, kaip ko­vo­ti prieš li­gas ir ken­kė­jus, ta­da sa­vo ne­sėk­mes ban­do­ma tei­sin­ti, o ir iš­ei­ties ieš­ko­ti ant­gam­ti­nė­se jė­go­se. Gal pa­sė­ta ne to­je mė­nu­lio fa­zė­je… Be­je, ne tik sė­ti, bet ir tar­pu­ei­lius pu­ren­ti, lais­ty­ti, der­lių nu­rau­ti taip pat pa­ta­ria­ma į jį žvel­giant…

Tai­gi ti­kin­tys mė­nu­lio ka­len­do­riu­mi – te­gu juo nau­do­ja­si, abe­jo­jan­tys – te­gu eks­pe­ri­men­tuo­ja, o ne­ti­kin­tys – ga­li ir pa­si­šai­py­ti. Bent iš to, kad šian­dien jo kai­my­nas sku­ba sė­ti ri­di­kė­lius, už sa­vai­tės sės sa­lo­tas, pas­kui vi­są mė­ne­sį skai­čiuos die­nas iki svo­gū­nų ar mor­kų sė­jos. O ga­li pa­si­tai­ky­ti, kad tą iš­rink­tą­ją die­ne­lę že­me­lė bus per šal­ta, už­mir­ku­si, o gal pe­rdžiū­vu­si…

Ir dar ke­lios min­tys vis dar žvel­gian­tiems į mė­nu­lį. Pir­ma – pa­da­ry­ki­te eks­pe­ri­men­tą, pa­sė­ki­te da­lį dar­žo pa­gal mė­nu­lio ka­len­do­rių, ki­tą da­lį tą die­ną, ka­da nepatariama sė­ti. Ar ne­įdo­mu? Jeigu draudžiamą dieną pasėtos daržovės nederės, aš pasirengęs nuostolius atlyginti! Ti­kiu, kad mė­nu­lis nuo­sta­bi ir bran­gi mū­sų pa­sau­lio da­le­lė, bet ma­žai sėk­ly­tei ji ne pa­ti svar­biau­sia. Kaip mi­nė­jau, jai rei­kia ši­lu­mos, drėg­mės, nė­ra ka­da į mė­nu­lį žval­gy­tis. O be to, ji pa­ti pa­lauks, tar­kim, tos pa­lan­kios mė­nu­lio fa­zės, juk ji gy­va, ne­ap­si­riks…

Gal geriau pagal gamtos kalendorių

Daž­nas dau­giau pa­ty­ręs dar­ži­nin­kas pa­ste­bi, kad šal­nos bū­na pa­gal tam tik­rą tvar­ką, dės­nin­gu­mą, jos ga­na tiks­liai su­tam­pa su kai ku­rių au­ga­lų, kaip šal­pus­nio, gluos­nio, ie­vos, aly­vos, fe­no­lo­gi­nė­mis fa­zė­mis – su­ža­lia­vi­mu ar žy­dė­ji­mu. Fe­no­lo­gi­nio ar­ba gam­tos ka­len­do­riaus pa­ži­ni­mas pa­leng­vi­na su­ri­kiuo­ti dar­bus dar­že. Leng­va juk at­si­min­ti, kad jaut­rias šal­noms dar­žo­ves, kaip agur­kus, agu­ro­čius, pu­pe­les, be bai­mės ga­li­ma sė­ti tik aly­voms su­žy­dus. Gamtos atbudimo, žydėjimo dėsningumus mūsų senoliai stebėjo, žinojo, tik mes primiršome, mat, daug laiko praėjo…

Dau­ge­lis dar­žo­vių sė­ja­mos ar so­di­na­mos iki va­sa­ros pa­bai­gos. Ro­pi­nių ir žie­di­nių ko­pūs­tų dai­gai vė­ly­vo ru­dens ar žie­mos der­liui so­di­na­mi lie­pos pa­bai­go­je, ri­di­kė­liai ru­dens der­liui sė­ja­mi rug­pjū­čio ant­ro­je pu­sė­je. Sa­lo­tas, špi­na­tus, kra­pus ga­li­ma sė­ti iki va­sa­ros pa­bai­gos, jei tik tu­ri­me lais­vą že­mės plo­te­lį, pa­vyz­džiui, nu­ka­sus anks­ty­vą­sias bul­ves. Šeimos daržo tuščias, juodos žemės plotelis nepuošia…

Mū­sų są­ly­go­mis ne lai­ku pa­sė­tos ar pa­so­din­tos dar­žo­vės nu­ken­čia nuo šal­nų. Ir daž­niau­siai ši­lu­ma­mė­gės dar­žo­vės. Ta­čiau mies­tuo­se, o ir nuo vė­jų ap­sau­go­tuo­se ar ap­deng­tuo­se ag­rop­lė­ve­le dar­žuo­se šal­nų pa­vo­jus ma­žes­nis ne­gu at­vi­ruo­se plo­tuo­se. Dar­ži­nin­kui ver­ta ži­no­ti, ko­kias nei­gia­mas tem­pe­ra­tū­ras ga­li iš­kęs­ti šal­čiui at­spa­rios ir ne­at­spa­rios dar­žo­vės.

Šal­čiui at­spa­riau­si mor­kų, bu­ro­kė­lių, kra­pų, ri­di­kė­lių, pu­pų ir žir­nių dai­ge­liai, jie iš­ken­čia net iki –6°C šal­nas. Ko­pūs­tų šei­my­na – bal­ta­gū­žiai, žie­di­niai, ro­pi­niai pa­ken­čia iki –3°C tem­pe­ra­tū­rą. Tuo tar­pu vi­sų ši­lu­ma­mė­gių dar­žo­vių pa­kan­tu­mas nei­gia­moms tem­pe­ra­tū­roms yra ma­žas. Agur­kų, po­mi­do­rų, agu­ro­čių, pa­ti­so­nų, mo­liū­gų, pi­pi­rų dai­ge­liai daž­niau­siai iš­gy­ve­na tik –0,5°C šal­ne­les, tik pu­pe­lės pa­ken­čia iki –1,5°C. Taigi, mūsų krašte sėją geriau kiek pavėlinti, nei paankstinti, kad augalėliai nenukentėtų nuo šalnų.

Ta­čiau čia tik ben­dri vi­dur­kiai. An­tai iš šilt­na­mio į lau­ką per­so­din­ti ne­už­grū­din­ti ko­pūs­tų dai­gai nu­šals ir aukš­tes­nė­je tem­pe­ra­tū­ro­je. At­spa­ru­mas šal­noms pri­klau­so nuo to, ar dai­ge­lis per­so­din­tas iš puo­de­lio su ne­su­žeis­to­mis šak­ni­mis, ar iš­rau­tas iš dai­gy­no. Agur­kams il­giau kaip sa­vai­tę už­si­tę­su­si ir apie +10°C tem­pe­ra­tū­ra ga­li pa­kenk­ti.