Ar esame patrauklūs kitiems
Viktoras VITKUS
Seniai praėjo iškilmės Šiluvoje, baigėsi euforija. Sekmadieniais maksimose ir norfose ženkliai sumažėjo pirkėjų, tik kaip visuomet būreliai senolių traukia į bažnyčią… Visa tai primena banalų reiškinį, kai į kūdrą mestas akmenukas sukelia nedidelias bangeles ir vėl ramu, gal tik pakraštyje, lyg kokio vietinio politiko, išgirstame varlės kvaksėjimą…
Statistiniai duomenys prognozuoja, kad turistų skaičius Raseinių krašte 2008-2009m., lyginant su 2007m., išaugs 1,3 karto. Iš angliškai kalbančių šalių – 2,3 karto. Kas gi tie Raseinių krašto idenfikavimo žymenys (akcentai, dominantės, artifaktai ar panašiai), viliojantys šalies gyventojus ir užsienio turistus į mūsų „patrauklų“ kraštą? Tai, žinoma, Šiluva, Maironio apdainuota Dubysa bei taip vadinama pati maironynė, S. Stanevičiaus sodyba ir garsusis Žemaitis. Atrodo, atsiduriame savotiškame kvadrate, kuris lyg galingi Gedimino stulpai neleidžia galvoti apie kitas vertybes. Gal ir patys apie tai nenorime galvoti? Nuo 1979 metų, kuomet pasirodė pirmoji knygelė „Raseiniai“ ( K.Smilgevičienė, K.Trečiakauskas), buvo minimi šie objektai, gal tik kiek „pakedenant“ (atnaujinami nereikšmingom detalėm) leidinių puslapius. Jų (kartu su smulkiąja leidyba) išėjo nemažai. Vienas kitas leidinys pavyko, kiti gi gavosi eklektiški (rašyta nuo besišlaistančių po Bedančių miškus žvėrių iki Švč. M.Marijos apsireiškimo Šiluvoje.) Turėčiau dar kartą sutikti su J.Brigio nuomone, kad geriau tai, ką turime, negu nieko.
Antras kvadratas sietinas su kultūra. Jo kampuose kaimo kapela „Dubysa“, „Šatrijos“ choras, tautodailė ir tradiciniai renginiai Ariogalos dainų slėnyje. Galima pavargti skaičiuojant tuos nelemtus kvadratus. Atsiduriame tradiciniame štampe arba trafarete, nes kiti renginiai tik beldžiasi į klerkų pasąmonę. 2 – 3 nevyriausybinės organizacijos geriau žinomos kituose šalies miestuose ir užsienyje nei „savame kieme“.
2009-03-02 man su Gintarė ir Audriumi Norkais teko gana ilgai diskutuoti su Vilniaus senamiesčio dailininkais mažųjų Lietuvos miestelių urbanistikos ir architektūros išsaugojimo klausimais. Įdomu tai, kad jiems labiau buvo įdomu išgirsti, pavyzdžiui, ne apie Šiluvą, o apie Betygalą, ne apie Žemaitį, o apie vienuolyną, ne apie savivaldybės pastato renovaciją, o apie Biliūnų dvaro pamatus. Šie dailininkai, vakar dar akademinis jaunimas, domisi visai kitais, nestandartiniais dalykais. 2007m. jie parengė kultūros paveldo aktualizavimo projektą „Lietuvos miestelių kultūros paveldas dailininkų akimis“. Projektą iš dalies finansavo LR Kultūros ministerija. Gana imli buvo priešprojektinė paruošiamoji dalis, kurios metu susipažinta su archyvine medžiaga. Apsistota ties šiaurės Lietuva, kuri, jų manymu, dar išlaikė savo „šarmą“. Buvo piešti ir tapyti Žiemelio, Linkuvos ir kitų miestelių vienuolynai, namų kiemai, tarpuvartės, gatvės, aikščių fragmentai, autentiška architektūra. Svarbu, kad tai nebuvo meninėmis priemonėmis vienadienės akcijos iksavimas. Darbus atvirukų pavidalu galėjo įsigyti ne tik vilniečiai, bet ir tų miestelių gyventojai.
Ar turime mes tokių objektų? Galiu teigti, kad dar turime. Tai Viduklės klebonija, Ariogalos buvęsvandens malūnas, Betygalos miestelio istorinė zona su joje dar esančiais autentiškais statiniais ir grindinio fragmentai, Girkalnio senieji mediniai pastatai, Vosiliškio bendruomenės namai ir ūkinis pastatas šalia bažnyčios ir taip toliau. Sąrašas būtų ganėtinai ilgas. Tačiau ir jis paskęstu tarp grybų ir uogų mūsų knygose. Ar ne metas keisti įvaizdžių stereotipus?
