Ariogaloje žydų tragediją primins informaciniai stendai

Siųsti Versija spausdinimui

2022 m. birželio 27 d. Ariogaloje pastatyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus darbuotojų pastangomis parengti informaciniai stendai „Ariogalos žydų likimas 1941 m.“.
Informaciniai stendai, bylojantys apie skaudų Ariogalos žydų likimą 1941 m., pastatyti prie buvusių sinagogų vietų, o kitas žudynių vietoje, prie Dubysos.
Šie stendai pastatyti pagal tęstinį projektą, prasidėjusį nuo 2017 m. „Holokausto aukų vardai gyvi“. Pagal šį projektą iki šiol jau pastatyti 7 informaciniai stendai. Šis yra aštuntas rengiamo projekto „Holokausto aukų vardai gyvi“ informacinis stendas žydų aukoms atminti. Projektą tikimasi įgyvendinti visoje Lietuvoje žinomose masinių žydų žudynių vietose, kurių yra apie 270.
Ariogalos miesto istorija glaudžiai susijusi su čia gyvenusių žydų gyvenimu ir kultūra bei Lietuvos žydų tragišku likimu. Ariogaloje, kaip ir daugelyje šalies vietų, didžioji dalis žydų 1941-aisiais buvo sušaudyti gražiame Dubysos slėnyje, o jų vardai ir pavardės kelis dešim­­t­mečius buvo tarsi ištrintos iš istorijos, iš miesto atminties.
,,Prisimenant ir suvokiant šiuos tragiškus Ariogalos ir visos Lietuvos istorijos įvykius bei skaudžią viso pasaulio visuomenės patirtį, stengiamės įprasminti šį skaudų istorijos puslapį“, – sako šio informacinio stendo teksto rengėjas LGGRTC Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vyresnysis specialistas Kęstutis Vaičiūnas.
Šiais metais dar planuojama pastatyti informacinius stendus Trakuose, Pušalote, Gelvonuose ir Musninkuose.
Ariogalos žydų likimas 1941 m.
Holokaustas – bene didžiausia XX a. Lietuvos istorijos tragedija. Vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1944 m.) Lietuvoje žuvo nuo 200 tūkst. iki 206 tūkst. žydų. Pačiu intensyviausiu Holokausto laikotarpiu, t. y. nuo 1941 m. birželio pabaigos iki gruodžio pradžios, Lietuvoje buvo nužudyta 140–150 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų. Didžiąją jų dalį sudarė vietiniai, mažesniąją dalį (apie 5 tūkst.) – žydai iš Austrijos, Vokietijos. Likusieji Lietuvos žydai nužudyti 1942–1945 m. Tiesa, ne visi jie nužudyti Lietuvoje, dalis žuvo nacių koncentracijos stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 5–10 proc. Lietuvos žydų. Buvo sunaikinti ne tik žmonės, bet ir šimtmečiais kurta kultūra, papročiai, tradicijos, išgrobstytos materialinės vertybės.
Ariogaloje nuo seno gyveno įvairių tautybių žmonės. Rusijos imperijos 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Ariogaloje gyveno 1 541 žydas (70 proc. miestelio gyventojų), o 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Ariogaloje gyveno 1 197 gyventojai, iš jų – 462 žydų tautybės.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Ariogaloje gyveno apie 500 žydų. Visi jie buvo įsikūrę pagrindinėje – Vytauto gatvėje ir aplink turgaus aikštę. Dauguma vertėsi prekyba. Prie Vytauto ir Slėnio g. kampo veikė Arono restoranas. Tolyn, senųjų Ariogalos kapinių link, stovėjo beveik vien žydų namai, juose buvo įsikūrusios mažos krautuvėlės. Sinagogų gatvėje stovėjo žydų maldos namai – mažoji ir didžioji sinagogos (dabartinėje Vienybės gatvėje už Ariogalos kultūros centro), greta nuo 1923 m. veikė žydų mokykla. Trečiadieniais jose vyrai aptardavo ūkinius klausimus, o šeštadieniais melsdavosi atskirai vyrai ir moterys. Po 1944 m. vasaros mūšių liko tik viena apdegusi sinagoga.
Dauguma žydų, o ypač jaunimas, buvo kairiųjų pažiūrų, raštingi, todėl sovietų okupacinė valdžia mielai juos įsitraukė į vietos administraciją: Ariogalos vykdomojo komiteto pirmininku tapo L. Šeras. 1941 m. birželį vykę trėmimai žydų bendruomenės nepalietė.
Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, vokiečių karinė administracija Lietuvoje planavo masinius žydų areštus ir sistemingas žudynes. Tam buvo suformuotas mobilus būrys iš kelių vokiečių gestapininkų ir kelių dešimčių Tautinio darbo apsaugos bataliono lietuvių policininkų. Šis SS oberšturmfiurerio J. Hamano vadovaujamas vadinamasis „Skrajojantis būrys“ vykdė žydų žudynes visoje Lietuvoje.
Pirmosiomis karo dienomis Ariogaloje atsikūrė vietos administracija, policija, kuri patruliavo miestelyje ir suiminėjo komunistus ir komjaunuolius. Liepos viduryje buvo suimta ir sušaudyta 14 komunistų ir tarybinių aktyvistų, tarp jų buvo ir keletas žydų. Vėliau prasidėjo masinių represijų prieš žydus metas. Iš pradžių jie buvo suvaryti ir uždaryti į du didelius sinagogos pastatus, aptvertus mūrine siena su geležiniais vartais. Ten buvo suvaryti vaikai ir seneliai, vyrai ir moterys. Vartus pasikeisdami nuolat saugojo vietiniai policijos pagalbininkai. Jaunus, stiprius vyrus varydavo į įvairius darbus. Rugpjūčio viduryje į Ariogalos sinagogų kompleksą taip pat buvo perkelti ir Ariogalos apylinkių žydai. Kėdainių apskrities policijos vado 1941 m. rugpjūčio 17 d. pranešime Policijos departamento direktoriui nurodyta, kad Ariogaloje yra 290 žydų (tarp jų 80 moterų, čia neįtraukti žydų vaikai).
Masinės Ariogalos žydų žudynės įvyko 1941 m. rugsėjo 1 d. ant Dubysos kranto, netoli miestelio. Iš vakaro miestelio policininkai ir jų pagalbininkai vietos gyventojus įspėjo, kad ryte su kastuvais rinktųsi prie valsčiaus valdybos pastato. Susirinko apie 100 vyrų. Jie iškasė dvi duobes: gylis – apie 3 m, plotis – 2 m, vienos ilgis apie 40, kitos apie – 30 m. Kasti baigė apie pusiaudienį. Tą dieną Ariogalos policijos nuovados viršininkas sukvietė vietinius policininkus ir jų pagalbininkus. Po žydų sušaudymo Babtuose apie pietus į Ariogalą dviem sunkvežimiais atvažiavo 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos kareiviai, vadovaujami ltn.
J. Barzdos. Į Ariogalą atvyko ir vokiečių kariškių. Vieną vokiečių karininką, kalbėjusį su Ariogalos policijos nuovados viršininku, pastarasis vadino daktaru Šulcu (vokiečių saugumo policijos vado Lietuvoje įstaigoje dirbo SS oberšturmfiureris dr. Alfons Scholz).
Vietiniai ir atvykėliai žydams liepė pasiruošti kelionei ir pasiimti viską, ką turi geriausia. Juos surikiavo į koloną ir vedė apie du kilometrus į žudynių vietą – Dubysos slėnį. Tuos, kurie negalėjo paeiti, vežė vežimais. Niekas nebandė bėgti, nes jiems aiškino, kad ,,visus jus išveš į Palestiną“. Iš pradžių vedė Vytauto gatve, paskui pasuko Dubysos link (dabar Verdėlupio g.), tik tada dauguma suprato, kas jų laukia. Tie, kas nešėsi daiktų, pasukus Dubysos link, metė juos.
Prieš sušaudymą žydai buvo išrengiami ir grupėmis po 30–40 vedami prie duobės. Žudynių vietą saugojo vietiniai pagalbininkai, žydams į nugarą maždaug iš 5–6 m. atstumo šaudė bataliono kareiviai. Komandą šaudyti duodavo minėtas gestapininkas Šulcas. Dalis žydų buvo suvaryta į duobę ir į juos šaudyta nuo duobės krašto iš viršaus. Prie šaudymo prisidėjo keli vietiniai policininkai ir jų pagalbininkai.
Žudynės prasidėjo pavakary ir truko iki 22 valandos. Po žudynių visi grįžo į Ariogalą. Miestelio restorane egzekucijos dalyviams buvo surengtos vaišės. Kitą dieną 3-ioji kuopa iš Ariogalos išvažiavo šaudyti žydų į Krakes. Pagal K. Jegerio (K. Jäger) raportą rugsėjo 1 d. Ariogaloje buvo nužudyti 662 žydai: 207 vyrai, 260 moterų ir 195 vaikai. Žydų daiktai iš šaudymo vietos buvo nunešti į sinagogą.
Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus duomenis apie sušaudytų Ariogalos apylinkių žydų skaičių. K. Jegerio ataskaitose nurodoma, kad 1941 m. liepos–rugsėjo mėnesiais Ariogaloje sušaudyti 689 žydai. 1949 m. gruodžio 27 d. Ariogalos valsčiaus pažymoje teigiama, kad 1941 m. rugsėjo 1 d. Ariogalos valsčiaus ribose buvo sušaudyti 782 žydų tautybės piliečiai.
LGGRTC informacija

Komentarų nėra