Atminties kelias ir Holokausto fragmentai Raseiniuose

Siųsti Versija spausdinimui

Laikas bėga, skuba, neša metus, tačiau yra atmintis, kuri liudija krašto istorijos įvykius, šviežias, ypatingas žaizdas. Lygiai prieš 80 metų Raseiniuose prasidėjo čia gyvenusių žydų tautybės gyventojų tragedija, vadinama Holokaustu.
Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.
Tokiu pavadinimu Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti užsakymu parengtas leidinys pristatytas Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje. Knygos autorius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro generalinis direktorius, istorikas dr. Arūnas Bubnys susirinkusiai auditorijai fokusuodamas į Raseinių kraštą tarsi sklaido 1941 m. antro pusmečio įvykių puslapius, 20 metų trukmės darbe rekonstruodamas žydų bendruomenių sunaikinimo procesą.
1941 m. pradžioje Raseinių apskrityje gyveno apie 5 094 žydų tautybės Lietuvos piliečiai, jie sudarė 3,87 proc. gyventojų, pačiame mieste prieš nacių okupaciją gyveno ir dirbo apie 2 000 minėtos tautybės žmonių. Antrą sovietų-nacių karo dieną Raseiniai buvo užimti vokiečių kariuomenės, o apie liepos vidurį pagal nacių rasinę politiką žydų tautybės žmonės suvaryti į dvi uždaras saugomas teritorijas, getus, įrengtus buvusiuose vienuolyno ūkiniuose pastatuose ir keliuose Nemakščių gatvės namuose, dalis kalėjime. Liepos 29 d. iš čia paimta dalis žmonių, jie nuvaryti Jurbarko kryptimi į Žieveliškės kaime esantį žvyro karjerą ir sušaudyti.
Savaitė po savaitės iki 1941 m. rugsėjo 6 d. keliose vietose dėl rasinių, politinių, kolonijinių bei kitų motyvų nacių ir jų vietinių pagalbininkų buvo sunaikinti Raseinių krašto žydai vyrai, moterys, vaikai. Iš jų išsigelbėjo tik vienetai. Miestas, kažkada vadintas Žemaitijos Jeruzale, ištuštėjo, iš žudynių vietų, pasak to meto liudininkų, atėjo kraujo kvapas.
Mes mename…
Šįmet minime 80-ąsias metines nuo Holokausto pradžios Lietuvoje, kai 1941 m. birželio 24 d. Gargžduose vokiečių gestapo, SD ir policijos pareigūnai sušaudė 200 vyrų, kurių dauguma buvo žydų tautybės, ir vieną moterį, ištekėjusią už rusų komisaro. Atminties kelio eisenos, be minėtų Gargždų, kuriose užduotas tam tikras tonas, jau įvyko Kaune, Jurbarke, Kalvarijoje, Papilėje, Radviškyje, Šiauliuose, Tytuvėnuose, Plungėje, Mažeikiuose. Jos eina per Lietuvą pagal ano meto tragiškų įvykių kalendorių ir primena tai, kas įvyko, – šįkart Raseiniuose.
Atminties kelio organizatorius – Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su partneriais Raseinių rajono savivaldybe, VšĮ „Atrask Raseinius“, Kalnujų seniūnija, Krašto istorijos muziejumi, Marcelijaus Martinaičio viešąja biblio­teka, Kultūros centru, informaciniais rėmėjais ,,Alio, Raseiniai“, „Raseinių naujienos“, manoraseiniai.lt pakvietė į Atminties kelią prisiminti ir pagerbti nužudytas aukas.
Kelio pradžioje mus pasitiko VšĮ Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centro darbuotojai, jų auklėtiniai su simboliniais akmenėliais rankose prisimenant žydų tradiciją ir aukų vardus, čia skambėjo Jurbarko krašto dainininkės Linos Pinkevičiūtės hebrajų kalba atliekamas kūrinys. Eisenoje, prasidėjusioje iš buvusios Raseinių geto vietos, 5 km pėsčiomis, keliu, kuriuo buvo varomi žmonės į mirtį, eina suaugusieji, jaunieji šauliai, paaugliai moksleiviai, mamų panėšėjami ir autobusu pavėžėjami vaikai. Pakely jungiasi žmonės, žodis po žodžio įsikalbame su prie greitkelio prigludusių, javų laukų supamų Kalnujų seniūnijos seniūne Regina Čepurnoviene. Dabar čia kvepia duona, vietiniai ūkininkai modernia technika doroja derlių, o prieš 80 metų aplinkinių kaimų gyventojai buvo pavaryti į žvyro karjerą kasti duobių, pasakant, kad čia bus sudėti nesprogę pabūklų sviediniai. Pamatę atvaromą žmonių koloną vietiniai pamanę, kad bus talkininkų, tačiau netrukus čia prasidėjo žudynės.
Žieveliškių masinėje kapavietėje
Nuo kalvos, šalimais Palendrių piliakalnio, atsivėręs apylinkės, o tolumoje – miesto vaizdas tada čia atvarytiems žmonėms buvo paskutinis. Paminklinė holokausto aukų lenta žymi, kad čia, piliakalnio papėdėje, buvusiame karjere, sušaudyti 1 677 žmonės. Kultūros centro renginių organizatorius Edgaras Juška pakvietė pagerbti nužudytuosius tylos minute.
Šios tragedijos istorijos fragmentus ir tai, kad pasitelkus švietimo, kultūros įstaigas, vietinius gyventojus pavyko sužinoti apie 700 šioje vietoje esančių aukų vardus, primena Raseinių krašto istorijos muziejininkė Lina Kantautienė. Prie monumento kalba Raseinių rajono savivaldybės meras Andrius Bautronis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. A. Bubnys. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdančiojo direktoriaus pavaduotoja švietimo programoms Ingrida Vilkienė dėkojo ėjusiems atminties keliu, kuris prasidėjo Gargžduose ir eina miestelis po miestelio pagal to meto įvykių chronologiją. Turime prisiminti, kad tose vietose buvo žudomi ir žuvo ne kareiviai su ginklu rankose, o civiliai žmonės ir tuo prisiminimu mes kuriame istoriją, sakė I. Vilkienė.
Atminties tiltas – tarp Lietuvos ir Izraelio
„Sunki man ši diena ir kelias, – sakė Lilija Lazarskė, kurios tėvelis Abramas Lazarskis sugebėjo vedamas į šią vietą sušaudymui pabėgti. – Eidama šiuo keliu galvojau, ką jautė mano artimieji, senelis Chaimas, dėdė Benjaminas, dvi tetos Lėja ir Basia su mažais vaikais ir savo vyrais… Ėjo ištisos šeimos, tarp jų ir mano tėvelis, 28 metų vaikinas. Ką jaučia žmogus eidamas į mirtį, ką jautė mano tėvelis eidamas tuo keliu ir girdėdamas artimųjų kraupų klyksmą, šūvių pykšėjimą, kuris buvo girdėti už 3 km? Jis ryžosi bėgti, nes kito pasirinkimo nebuvo, tik mirtis… Būdamas jaunas ir stiprus išsigelbėjo nuo šios baisios akimirkos, bėgdamas per miškus su žaizdomis dešinėje krūtinės pusėje. Vėliau iki karo pabaigos slapstėsi miškuose ir tai buvo sunkios nežinios dienos su jo meile gyvenimui ir žmogaus likimu, kuris visada keliauja inkognito.
Treji metai miškuose nepraėjo be gerų žmonių pagalbos Betygalos valsčiuje, Savickų šeimos, kurie rizikavo savo gyvybe ir dabar vadinami Pasaulio tautų teisuoliais. Nesvarbu, kad tėvelio širdyje liko sunkios nuoskaudos, jis buvo labai jautrus, geras mums visiems. Kai tėvelis išėjo iš gyvenimo, paliko mylimus Raseinius, tada ir aš palikau Lietuvą. Dabar esu pasaulio pilietė, gyvenu Izraelyje, bet Lietuva – mano gimtinė, mano namai. Kiekvienais metais sugrįžtu į šį rojaus kampelį, kur veda ilgesys ir prisiminimai apie tuos, kurie ilsisi gimtojoje žemėje, mano tėvelio pavyzdys, kaip galima džiaugtis kiekviena praėjusios dienos akimirka. Laikas gydo žaizdas, bėgi tolyn nuo sunkių minčių, pasinerdamas į kitus gyvenimo rūpesčius“, – baigia L. Lazarskė, dėkodama dalies Izraelio bendruomenės vardu už atminties saugojimą čia susirinkusiems.
Vietos įamžinimas
Prieš keletą metų VšĮ „Atrask Raseinius“ direktoriui, praeitų Lietuvos metų mokytojo nominantui Arnui Zmitrai ir muziejininkei L. Kantautienei kilo idėja šalia kuklaus klasikinio monumento labiau įprasminti didžiausią pagal aukų skaičių masinę tragedijos vietą Žieveliškėje, tačiau tam buvo reikalingi kūrybiniai, finansiniai resursai. Kaip žinia, sumanymai turi savybę atrasti pasekėjų, žmonių, kurie geba kurti pokyčius, tad šioje situacijoje iškilo kilnios, neatlygintinos misijos idėja Raseinių „Rotary“ klube. Kaip paminėjime sakė šios organizacijos atstovė Daiva Lapkauskė, rekonstruojant senąją turgaus aikštę paimta dalis akmenų, juose įmintos simbolinės praeitame amžiuje ten vaikščiojusių raseiniškių žydų pėdos ir žūties vietoje sumontuota simbolinė Dovydo žvaigždė. Čia sudedame atneštus akmenėlius su aukų vardais.
Kompleksinis renginys Raseiniuose, prisidėjimas prie tragedijos įamžinimo, sujungęs įvairias institucijas ir asmenis, atspindi, kad krašto visuomenė susijusi su galimybių ir vertybių prisiėmimu, turi lyderius, idėjas, paskui kurias eina žmonės, o Atminties kelias gali būti pilna išgyvenimų dvasios kelionė…

Arūnas Mikalauskas,
Klaipėdos r. Veiviržėnų
Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos
ir pilietiškumo mokytojas

Komentarų nėra