Atminties kelias

Siųsti Versija spausdinimui

2021 metais minime 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines. Lietuvoje, skirtingai nuo didžiosios Europos dalies, Holokausto aukų žudynių vietos buvo netoli jų gyvenamosios vietos. Praktiškai per keletą 1941 metų vasaros ir rudens mėnesių visiškai sunaikintos gausios miestų ir miestelių žydų bendruomenės. Ariogaloje tai įvyko rugsėjo 1 dieną. Šią rugsėjo 2-ąją Ariogaloje vyks renginys „Atminties kelias“.
Kokia buvo Ariogalos žydų bendruomenė? Kviečiu paskaityti istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Arūno Bubnio straipsnį iš knygos „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“ („Margi raštai“, 2021 m.).
„Rusijos imperijos 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Ariogaloje gyveno 1 541 žydas (70 proc. miestelio gyventojų). Miestas labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, buvo beveik visiškai sugriautas, vietos žydai 1915 m. caro valdžios ištremti į Rusiją. Po karo dalis jų grįžo į gimtąjį miestą. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Ariogalos valsčiuje gyveno 462 žydai. Dauguma miestelio žydų vertėsi prekyba ir amatais, vietos bendruomenė turėjo sinagogą ir kelias religines pradžios mokyklas ir mokyklų hebrajų kalba. Tarpukario laikotarpiu dalis vietos žydų emigravo į Pietų Afriką, JAV ir Palestiną.
Pirmomis nacių ir sovietų karo dienomis vargonininko Jono Krutulio iniciatyva buvo suorganizuotas lietuvių sukilėlių būrys. Būrio nariai pradėjo patruliuoti miestelyje, suiminėti pasilikusius komunistus, komjaunuolius ir sovietinius pareigūnus. 1941 m. liepos 4–5 d. sukilėliai 6 lietuvius komunistus ir 5 suimtuosius sušaudė (yra žinomos kai kurių sušaudytų komunistų pavardės – Kazys Mickūnas, Kazys Šėgžda, Juozas Petrauskas, Valevičius). Jų lavonus užkasė atvaryti vietos žydai. Liepos viduryje baltaraiščiai suėmė dar 14 komunistų ir sovietinių aktyvistų, tarp jų dauguma buvo žydai (Gutmanas, Kagaravičius, Šerienės (uošvė ir marti) ir kt.). Pasak liudytojų, suimta buvo dviejų akcijų metu, antrą kartą šaudė ir du vokiečiai.
Nacių okupacijos pradžioje, kaip ir kitose Lietuvos apskrityse ir valsčiuje, žydai buvo sutelkiami į getus ir laikinas izoliavimo stovyklas. Visi Ariogalos žydai 1941 m. vasarą suvaryti į getą: du didelius sinagogos pastatus, aptvertus mūrine siena su geležiniais vartais. Vartus pasikeisdami saugojo vietiniai baltaraiščiai. Į Ariogalos getą perkelti ir Josvainių žydai. Kėdainių apskrities policijos vado 1941 m. rugpjūčio 17 d. pranešime Policijos departamento direktoriui nurodyta, kad Ariogaloje yra 290 žydų (tarp jų 80 moterų). Tačiau realiai šis skaičius turėjo būti gerokai didesnis, nes į jį nebuvo įtraukti žydų vaikai. Žydai taip pat buvo varomi dirbti pas ūkininkus aplinkiniuose kaimuose.
Žudynių dieną, 1941 m. rugsėjo 1 d., Ariogalos policijos nuovados viršininkas Leonas Čepas sukvietė policininkus ir baltaraiščius. Apie pietus į Ariogalą iš Kauno dviem sunkvežimiais atvažiavo 1-ojo lietuvių policijos bataliono 3-iosios kuopos kareiviai, vadovaujami ltn. J. Barzdos. Kai kurių liudytojų teigimu, į Ariogalą atvyko ir vokiečių kariškių. Vienas vokiečių karininkas kalbėjosi su policijos viršininku L. Čepu. Jis vokiečių karininką vadino daktaru Šulcu (vokiečių saugumo policijos vado Lietuvoje įstaigoje dirbo SS oberšturmfiureris dr. Alfonsas Scholzas).
Vietiniai baltaraiščiai ir atvykėliai ėmė rikiuoti žydus į koloną ir iš geto vesti į žudynių vietą – apie 2 km nuo Ariogalos esantį Dubysos slėnį. Netoli Dubysos buvo iškastas apie 50–60 m ilgio griovys. Vietovė buvo apaugusi krūmokšniais. Prieš sušaudymą žydai buvo išrengiami ir grupėmis po 30–40 vedami prie duobės. Žudynių vietą saugojo vietiniai pagalbininkai policininkai, žydams į nugaras šaudė batalio­no kareiviai. Komandą šaudyti duodavo minėtas gestapininkas Šulcas. Šaudyta maždaug iš 5–6 m atstumo. Dalis žydų buvo suvaryta į duobę ir į juos šaudyta nuo duobės krašto. Prie šaudymo prisidėjo keletas vietinių policininkų ir baltaraiščių.
Štai ką apie žudynes papasakojo vienas jų dalyvis: „Kai susirinkome, Čepas padalijo mus į dvi grupes. Aš pakliuvau į pirmą, kuri turėjo konvojuoti moteris. Išvedėme jas iš geto ir varėme per miestelį į jo pietvakarinę dalį. Aš ir kiti partizanai ėjome ratu ir laikėme paruoštus šautuvus. Atvarėme jas į šaudymo vietą, susodinome griovyje, paskui liepėme gultis veidu žemyn, vienai šalia kitos. Mes vaikščiojome šalia ir visas, kurios nenorėjo gultis, mušėme šautuvo buožėmis. Atėjo lietuvis lietuviška leitenanto uniforma ir įsakė atiduoti visas brangenybes. Paskui grupei žmonių liepė keltis, nusirengti ir pasakė: „Kas turite aukso, atiduokite, nes kitaip atsidursite duobėje.“ Žydai, kurie aukso turėjo, atidavė. Atidavė ir laikrodžius bei kitas brangenybes. Vėliau tą grupę vedė prie duobės ir žmonės lietuviška uniforma šaudė juos. Taip grupėmis sušaudė visus žydus – vyrus, moteris, vaikus… Kitą dieną aš dalyvavau sušaudytų žydų daiktų dalybose. Man davė 2 paltus, moteriškus kailinius, dvi moteriškų batelių poras ir porą moteriškų batų. Vėliau iš žydų geto sandėlio gavau 2 pagalves, dvi antklodes ir paklodžių. Po žudynių visi egzekutoriai grįžo į Ariogalą. Miestelio restorane jiems buvo surengtos vaišės. Pagal K. Jagerio raportą Ariogaloje buvo nužudyti 662 žydai: 207 vyrai, 260 moterų ir 195 vaikai. Likę žydų daiktai iš šaudymo vietos buvo nunešti į sinanogą. Vėliau juos išsidalijo daugiausia baltaraiščių būrio nariai. Kai kurie būrio nariai apsigyveno nužudytų žydų namuose. Po žydų sušaudymo pagalbinės policijos būrys buvo išformuotas. Kai kurie buvę būrio nariai stojo tarnauti į policiją“ (Kėdainių apskritis, Ariogala).
Dėkoju autoriui už galimybę pasidalyti Ariogalos žydų istorija.
Rasa Zakaitė,
Ariogalos gimnazijos
Janinos Tarapaitės-Šliburienės
TUC koordinatorė

Komentarų nėra