Gimęs Betygaloje

Viktoras VITKUS
Liepos 23 dieną betygališkiai pakvietė visus Raseinių krašto žmones į knygos „Betygalos Antanėlis“ pristatymą. Tiek susirinkusių betygališkių ir svečių Raseinių kultūros centro Betygalos filialo salė seniai nematė. Pagerbti Betygalos Antanėlį negalėjo sutrukdyti net lietus…  Prisiminimus apie mokytoją A. Jušką lydėjo Ariogalos folkloro klubo narių (vad. Dobilas Juška) dainos ir fleitininko Liongino Čiapo muzikavimas.

Apie Betygalą ir betygališkius

Vienas idėjinių knygos sumanytojų, poetas Juozas Nekrošius pasakė: „(…) Antanėlis – tai Betygala, jis – istorinės žemės vaikas, čiabuvis, valgęs jos duoną, gėręs jos šaltinių vandenį“. Tą vakarą apie Betygalos vardą garsinusius žmones kalbėjo Mykolas Ignotas, Gintautas Grigalis ir kiti. Buvo prisiminti pakankamai dėmesio dar nesulaukę kraštiečiai. Pasak J. Nekrošiaus, mažai kam žinomas prieštaringas, bet įdomus, spalvingas ir lyriškas poetaS kunigas Jonas Plankis. Šią galeriją gali tęsti Antanas Cibulskis, pavadintas poetiniu lyriniu tenoru, Pranas Šniukšta,  Egidijus Arnašius ir daugelis kitų. Betygala ir šiandien kupina šviesių žmonių.
Garsi Betygala ne tik savo vaikais, bet ir jų nuveiktais darbais. Dar Maironis rašė apie Betygaloje vieną pirmųjų Lietuvoje pastatytą senelių prieglaudą. Ją statė ir mecenavo taip pat betygališkiai, kupini atjautos ir žmogiškumo.

Apie Mokytoją

Antanas Juška gimė Betygaloje 1920-08-06. Pradinę mokykla pradėjo lankyti 1927 m. ir ją baigė 1932 m. 1938 – 1942 metais studijavo Tauragės mokytojų seminarijoje. 1952 metais Betygalos skudutininkų ansamblis, vadovaujamas Antano Juškos, tapo Kauno srities meno saviveiklos ratelių apžiūros laureatu. 1954 – 1959 metais jis dirbo ir studijavo Kauno kūno kultūros institute.
Betygaloje Antanas Juška mokytojauti pradėjo 1945-12-01, dėstė braižybą, muziką, astronomiją ir fizinę kultūrą, vadovavo vaikų chorui. Tuomet butą, esanti prie mokyklos, jis nuomavosi iš valstiečio L. Meškausko. Tik vėliau prie senųjų miestelio kapinių, ant aukšto skardžio savo rankomis surentė namą. Jo iniciatyva buvo suburtas moksleivių dūdų orkestras, suaugusiųjų choras, dramos būrelis, kurie dalyvavo įvairiuose renginiuose. A. Juška pats organizuodavo sporto varžybas, buvo Betygalos mokyklos muziejaus vadovu. Anot M. B. Navakauskienės, jis sukaupė unikalią 3000 knygų biblioteką. A. Juška buvo išties charizmatiška asmenybė, puikus oratorius ir eruditas. Su mokykla Antanas Juška atsisveikino 1996 metais. Jis taip ir liko pagrindiniu muziejaus ir Betygalos apylinkių gidu. Apie savo krašto paveldą ir istoriją kalbėjo vadovaudamasis tikrais faktais, todėl jo informacija buvo vertinga ne tik pramogaujantiems keliauninkams, mėgėjams kraštotyrininkams, bet ir profesionaliems kultūros paveldo tyrinėtojams. Daug padėjo rengiant medžiagą Betygalos istorinės zonos įtraukimui į laikinąją kultūros ir istorijos paminklų apskaitą. Jo dėka sutvarkytas Gaivučio (šv. Jono) šaltinėlis, kuris mena taip A. Juškos mylimo tautos dainiaus – poeto Maironio dvasią.  Keliautojas nors valandėlei gali pailsėti, prisiminti didžio dainiaus eiles.
Antanas Juška artimai bendravo su poetu Antanu Miškiniu, profesoriumi Vytautu Jakelaičiu, profesoriumi grafiku Jonu Kuzminskiu, dainininku Valentinu Čepkumi,
dailininku Broniumi Bernotaičiu, tautodailininku Jonu Sauraza ir daugeliu kitų. Šis visuomet guvus, pasitempęs su tvarkingai apkirptais ūsiukais žmogus, turintis poetišką sielą, domėjosi ne tik krašto istorija, bet ir jos tautosaka, betygališkių tarme, gyvenimo papročiais, verslais ir panašiai. Sukaupta medžiaga mielai dalijosi su rašytoju Antanu Miškiniu. A. Juškos energingi judesiai, eisena bei emocionalūs pasakojimai, lydimi gausybės citatų (ir ne tik lietuvių kalba), visuomet traukdavo moksleivių dėmesį. Už kartais kandžių, ironiškų replikų ir komentarų slypėjo be galo jautri širdis. Socializmo epochos pabaigoje Lietuvos mokyklose priverstinai buvo įvestos moksleivių darbo ir poilsio stovyklos. Jų metu pažintis su Antanu Juška moksleiviams tapo tikra atgaiva. Buvo visai logiška Sąjūdžio laikais matyti mokytoją – legendą A. Jušką kaip vieną Raseinių krašto idėjinių vėliavnešių. Šiandieną tautiečiai jau nebemoka laiškų rašymo meno, naudojamasi bedvasiška kompiuterine technika. Marija Birutė Navakauskienė knygoje „Betygalos žemė“ pateikia vieną jo laišką, rašytą profesoriui Vytautui Jakelaičiui. Tačiau verta prisiminti bent vieną šio laiško ištrauką: „(…) Vasargaliu, kai riešutai pradėjo įsiskonėti, išėjome arčiau Dubysos per Ąžuolytę. Įkopėm į Vieviršės dešinį šlaitą, peržengę ją akmenų kuprom, kopėme skardžiu už ąžuolyno. Ten dviejų skardžių sankirtoje patogi vaizdų stebykla. Čia sustoję išvydome vakarų kryptimi gilų, tolyn nutįsusį Dubysos slėnį. Skardžiuose dunksojo žali eglynai, kuo tolyn vis tamsiau mėldami iki pat Kengių vingio. Toliau akiračio linija ištirpo žvilgsnio gelmėse ir dulksva ūkana pavirto į užkniubusių debesų luitus, lyg stovinčio traukinio vagonus.“ Kiek gilios, tapybiškos poezijos!
1994 m. Antanas Juška buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordino medaliu, vėliau tapo Raseinių garbės piliečiu.

Apie knygos gimimą
Vėl grįžtame prie knygos sumanymo. Redakcinė grupė: M. Ignotas, D. Liutkutė, J. Nekrošius, G. Račienė ir S.Totilas manė, kad geriausias būdas pagerbti A. Jušką – išleisti knygą. Anot J. Nekrošiaus, sambūrio idėja, bendruomenės talka – visos knygos ašis. Prie jos kūrimo prisidėjo didelis būrys autorių ir rėmėjų. Šie žmonės susidūrė su dilema – ar dar rinkti medžiagą apie mokytoją ir aptarinėti akademiniame rate, ar ją leisti nedelsiant. Buvo pradėta lyg iš nieko, tačiau iš karto sulaukta entuziastingo pritarimo, palaikymo, paramos.
Niekas neprieštaraus, kad tik pasirodęs leidinys tapo bibliografinė retenybė, tikra betygališka knyga,tačiau laukiama viso Raseinių krašto ir ne tik.

Apie betygališkių planus

Seniai žinome, kad betygališkiai yra sveikai ambicingi, tačiau ne paviršutiniški ar siekiantys populiarumo. Artimiausias jų tikslas – deramai sutikti 2012-uosius Maironio metus. Svarstoma apie literatūrinių vakarų, skaitymų, seminarų ciklo rengimą, pasikviečiant poetus. Mąstoma, ką dovanoti svečiui, ką brangaus ir atmintino iš Betygalos galėtų išsivežti Maironio gerbėjas? Gal kokį leidinėlį, miniatiūrinį geriausių poeto dainų rinkinėlį, o taip pat Pasandravį, Dubysą, šaltinėlį primenantį suvenyrą? Tikimės, kad šiuose apmąstymuose betygališkiai nepamirš ir kitų Raseinių krašto kūrybinių pajėgų.