Įdomių žmonių galerija GRAŽVYDAS JEGNORAS

Viktoras VITKUS

Gražvydą Jegnorą raseiniškiai pažįsta ne tik kaip Meno mokyklos mokytoją, bet ir kaip Raseinų rajono kultūros centro mišraus choro „Šatrija“ vadovą. Viktoras Vitkus kalbina jį apie nuveiktus kūrybinius darbus.
– Gražvydai, tradicinis klausimas – kur ir kada gimei, kokią mokyklą lankei?
–     Gimiau 1963 m. rugsėjo 16 d. Šeduvoje. Aštuonias klases baigiau Šeduvos vidurinėje mokykloje ir įstojau į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą.
–     Kaip sekėsi tolimesni mokslai?
–     Ją  baigęs ir įgijęs choro dirigento specialybę, 1983 m. įstojau į Vilniaus valstybinės konservatorios Klaipėdos fakultetus, kur mokiausi muzikos mokytojo specialybės. Dabar ši mokymo įstaiga vadinasi Klaipėdos universitetu. Po vienerių studijų metų turėjau ,,stoti į batus“, t.y.  tarnauti sovietų armijoje – buvome pirmieji studentai, kurie buvo šaukiami į armiją.
–     Ar grįžęs iš armijos iškart kibai į mokslus?
–     Taip. 1985 m. pradėjau mokytis antrame kurse. Po dviejų metų pertraukos, neturėjus nieko bendro su muzika, kibti į mokslus nebuvo lengva. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – turėjau daug draugų, bendramokslių, puikių dėstytojų. Konservatoriją baigiau 1989m.

–   Kokią įtaką tavo kūrybinėje ir pedagoginėje biografijoje turėjo dėstytojai?
Tuo atžvilgiu man sekėsi. Turėjau labai kompetentingus ir reiklius dėstytojus: Daivą Kšanienę, Joną Domarką, Rūtą Vildžiūnieną. Norėčiau paminėti dirigavimo dėstytoją docentą Remigijų Songailą, fortepijono dėstytoją V. Vaitonį  ir  daugelį kitų.
–     Tai kada „susirgai“ muzika?
–     Dar vaikystėje teko susapnuoti sapną, kad važiuojant su tėčiu didele mašina, aš grojau akordeonu. Žinoma, kaip visi vaikai, norėjau būti ir kosmonautu, ir  kariškiu. Besimokant Šeduvoje, aštuntoje klasėje, muzikos mokytojas mane įtikino, kad reikia domėtis muzika.
Taip keliai nuvedė į Šiaulius. Ten gavau daug techninių dirigavimo įgūdžių, o Klaipėdoje tikrai turėjau labai rimtus dėstytojus. Muzikos mokytis nėra lengva. Štai pas R. Songailą buvome šeši pirmakursiai,tačiau studijas baigiau tik aš vienas. Dėstytojas buvo charizmatiška asmenybė, su charakteriu, gal todėl toms penkioms merginoms, kurios mokėsi kartu su manimi, ir nepavyko prisitaikyti. Tiesa, ir aš pirmame kurse buvau patekęs ,,į duobę“, bet vėliau viskas susitvarkė. Ir dabar bendraujame su reikliuoju R.Songaila.
–     Kada prasidėjo chorinė veikla?
–     Daugiau domėtis choru pradėjau studijuodamas pirmame kurse Klaipėdoje. Teko net diriguoti neakivaizdininkų chorui, kur pradžioje ne viskas klostėsi sėkmingai. Būdamas antrame kurse, įsidarbinau vokalinės grupės vadovu „Disvyčio“ dainų ir šokių ansamblyje. Pavyko į kolektyvą pritraukti savo pažįstamų studentų. Atvykus1986 metais į Raseinius, labai daug laiko atidaviau mokslui ir pedagoginei veiklai. 1986 metais susipažinau su Antanu Vizbaru, kuris kaip chorvedys  man buvo šviesus žmogus. Jo kūrybiniai polėkiai ir didelė patirtis  man,  jaunajam specialistui, padarė didelį įspūdį. Jis pakvietė dainuoti Ariogalos vyrų melioratorių chore „Šaltinis“, kuriam vadovavo. Vėliau choras iširo, tačiau šis dainavimo  chore laikotarpis man buvo įdomus.
–     Kada pradėjai vadovauti chorui?
–     1986 metų rudenį pradėjau vadovauti Muzikos mokyklos pionierių chorui, o 1987 metais jau važiavome į moksleivių dainų šventę. Dirbti su vaikų choru buvo didelė mokykla.
Po šviesios atminties Juozo Matkaus išėjimo Anapilin gavau pasiūlymą perimti jo vyrų ansamblį prie „Dubysos“ kapelos. Netrukus tapau ir siuvimo fabriko „Šatrija“ choro vadovu. Į darbą su mišriu choru ,,Šatrija“ įsijungiau labai greit, nes jau buvo sumanyta velykinių giesmių programa. 1991 m. Raseinių bažnyčioje turbūt buvome pirmieji choristai – pasauliečiai, viešai giedoję tokį repertuarą. Nors su vaikų muzikos mokyklos choru buvome paruošę kalėdinių giesmių repertuarą ir 1989 m. gruodžio 26 d. giedojome Raseinių bažnyčioje.
–     Kiek pamenu, ankstesniais lai-kais vienas tavo pomėgių buvo kelionės?
–     Sakyti, kad aš pamišęs dėl kelionių, negalėčiau. Dabar dažnai norai keliauti atsiremia į finansines galimybes. Esu geriausias keliautojas į kaimą, mišką grybauti ir uogauti.
–     Kartą bendraudamas su dailininku Broniumi Bernotaičiu išgirdau žodžius, kad menininkas neturėtų eiti į politiką, jo priedermė yra kitokia. Ką pats manai apie tai?
–     Man politika yra antraeilis dalykas. Politikoje nesi tikras, kad vienas kažką rimtai gali nuveikti. Jeigu mano nuomonė kultūros klausimais būtų kam nors įdomi, aš galėčiau konsultuoti.
–     Grįžkime prie mielesnių dalykų. Ne pirmi metai Raseiniuose vyksta tarptautiniai chorų festivaliai, skirti Maironiui atminti.
-      Kieno tai idėja?
–     Nuo 1997 metų organizuodavome tarptautinį chorų festivalį „Pavasariui sugrįžus“. Choras ,,Šatrija“ turi draugų Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, su kuriais ir rengėme tas šventes. Tačiau 2003 metais gimė projektas ,,Dainuojam Maironiui“. Kadangi Maironis yra gimęs
rudenį, tai ir renginys vyko rudenį.Sukūriau nuostatus, kuriuose įrašyta, kad kiekvienas festivalyje dalyvaujantis choras  turi paruošti po vieną Maironio tekstu sukurtą dainą. Šventės baigiamuoju akordu visuomet skamba jungtinė J. Naujalio daina ,,Už Raseinių“. Be to,
po šventinio koncerto su visais chorais vykstame į poeto gimtinę Pasandravį ir ten, medžių apsuptyje, dar padainuojame keturias Maironio tekstais parašytas dainas: „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Jaunimo giesmė“ ir „Kur lygūs laukai“.
–     Kas yra šio festivalio dalyviai?
–     Kaip minėjau, seni choro draugai latviai, estai, Punsko lietuviai ir kiti Lietuvos chorai. Nuo 2004 metų renginiai iki 2007 metų vykdavo kasmet. Organizuojant tarptautinį festivalį, norisi pakviesti vis kitus kolektyvus. 2007 metais į renginį kvietėme akademinį jaunimą, šiemet planuojame kviesti moksleiviją. Kyla minčių apie kitus projektus, bet neaiški finansinė situacija verčia abejoti, ar pavyks surengti tarptautinę šventę.
–     Gražvydai, stiprybės tau ir geros kūrybinės kloties.