Jadvyga EVARTIENĖ

Siųsti Versija spausdinimui

Jadvyga EVARTIENĖ

Visa tai buvo taip seniai.
Tai nuostabiausia pasaka draugystės.
Bet aš prisimenu dažnai,
Gražūs prisiminimai nuolat grįžta.

Tuomet mes buvom tik šeštokai.
Nei kavalieriai, panos – paaugliai…
Žaidėm kartu, svajojom, šokom…
Ir susipykdavom dažnai.

Paskui sustodavom drauge ,,netyčia“,
Klasėj, prie lango, glausdami pečius.
Ir žaidžiant vis dažnai ,,netyčia“
Rankomis vis spausdavai pirštus.

Paskui atėjo pirmas tavo laiškas,
Rašytas baikščiai sąsiuvinio lape.
Širdy jis man sukėlė baisų maištą,
Daug kartų jį kartodavau sapne.

Rašei, kad myli, tik mane bučiuoji.
Rašei – sapnuoji naktimis mane dažnai.
Ir man širdelė degė ir liepsnojo,
Ją kaitino tie popieriniai bučiniai.

Nedrįsome pasprukt, apsikabinti.
Bijojom pasilikti klasėj vieni du.
Bet šokant buvome laimingi,
Kai salėj sukomės valso ritmu.

Ilgai aš saugojau tavuosius laiškus.
Skaičiau juos pirmą sūnų supdama.
Ir tik dabar suvokiau aiškiai,
Kad šita meilė buvo mums pirma.

Tikra, vienintelė pirmoji meilė!
Meilė tyra ir vaikiškų širdžių.
Sušildė mus abu lyg saulė,
Išnirusi pro pūką debesų.

Paskui išskyrė mus likimas -
Ir aš ir tu sutikome kitus.
Bet visada jutau širdies šaukimą,
Kad tokio jausmo niekados nebus!

Komentarų nėra