Juozas Bielskis

Viktoras VITKUS

Tęsiame pažintį su įdomiais Raseinių krašto žmonėmis. Kalbiname raseiniškį Juozą Bielskį, pokaryje stebėjusį, kaip atstatomi kapinių paminklai, kaip iš griuvėsių kyla pats Raseinių miestas.
– Gerbiamas Juozai, kada ir kur gimėte, kur mokėtės?
– Gimiau 1941 m. Vaivakaimio kaime, Raseinių rajone. 1948 metais persikėlėme į Raseinius. Lankiau miesto pradžios, vėliau Raseinių vidurinę mokyklą. Dar vėliau neakivaizdžiai mokiausi Rietavo technikume, kur įgijau technikomechaniko specialybę. Mokslus baigiau 1964 metais.
– Kokia buvo darbo pradžia?
– Dirbau Raseinių valdyboje, „Spalio“ kolūkyje, dar vėliau – Raseinių profesinėje technikos mokykloje meistru.
– Kada apsigyvenote prie kapinių?
– Šis namas buvo senelių, statytas gerokai prieš karą, pokaryje degė, buvo atstatytas, vėliau dar kartą perstatytas.
– Kaip pokaryje atrodė kapinės?
– Visur viskas apgriauta, labai apaugusios medžiais ir krūmais, net kurapkos perėdavo kapinėse, dar riogsojo nemažai išpuvusių medinių kryžių. Liko tik seni akmeniniai paminklai. Buvo stipriai išgriautas zomatas (kapinių tvora), nemažai sunaikinta paminklų. Žmonės kiek galėjo, tvarkėsi, liejo betoninius paminklus. Kapinės karo metu buvo  bomborduotos, nes jose prie koplyčios už paminklų slėpdavosi kareiviai. Aplink kapines buvo daug duobių, išmuštų sprogmenimis. Prisimenu, kaip su Labanauskiukais tokioje duobėje, kurioje jau senokai buvo susikaupęs vanduo, gaudydavome karosiukus. Senelis (g. 1896 m.) sakė, kad kapinių lomoje riogsojo pamuštas tankas, daugiausiai buvo jų laukuose, dabartinėje Savanorių gatvėje. Žmonės kalbėjo, kad per antrą vokiečių antpuolį rusai nespėjo net įlipti į juos. Sovietmetyje ši gatvė buvo vadinama Tankistų.
– Ar buvo matyti, kur yra katalikų kapinės, o kur stačiatikių?
– Galima buvo atskirti, nors atitvėrimo ir nebuvo.
– Kaip tuomet atrodė koplyčia?
– Stipriai apgriauta, sunaikintos priekinės ir rūsio durys, langai išdaužyti, išlaužti. Rūsio kriptose dar kurį laiką buvo karstai, bet vėliau niekdariai juos ištampė, matyt, ieškodami aukso.
– Ar prisimenate šeimyninius laidojimo rūsius?
– Po karo buvo apgriauti ir atsivėrę laidojimo rūsiai. Kartą per Visų šventųjų dieną žmona vos neįkrito į vieną tokį. Per prikritusius medžių lapus nieko nesimatė, tamsoje jokio apšvietimo nebuvo.
Už koplyčios buvo Bertašių šeimyninis laidojimo rūsys. Bertašiai savo giminystę siejo su garsiaisiais Pilsudskiais, kurių vienas palikuonių buvo vedęs Bertašiūtę.
Užpernai užgriuvo dar vienas rūsys, kiti buvo užpilti rengiant naujas laidojimo vietas. Aš prisimenu 4-5 laidojimo rūsius. Stačiatikių kapinėse taip pat jų buvo. Sako, kad po metaline antkapine plokšte caro armijos karininkui taip pat buvo įėjimas į rūsį.
– Teko girdėti, kad daug žuvusių karių palaikų taip ir liko tinkamai nepalaidoti.
– Nebuvo galima spėti. Pokaryje žmonės rinko gyvulių kaulus parduoti supirkimo kontoroms, tai prie kapinių aptikdavo karių palaikus, palaidotus paskubomis. Būdami vaikais, turėdavome iš ganyklų parvesti namo karves. Kartą teko matyti kareivio palaikus su rūbais ir ginklu griovyje. Kai lavonai buvo suguldomi grioviuose, nelabai kas jais rūpinosi. Buvo menkai užstumdomi žemės sluoksniu, todėl po žiemos tekdavo matyti nemalonių vaizdų.
– Kaip pokaryje susiklostė Jūsų likimas?
– Pokaryje, kai prasidėjo miesto statybos ir atstatymo darbai, perėjau į remontostatybos valdybą,kur dirbau 16 metų, vėliau 10 metų dirbau komunalinių įmonių
kombinate.
– Kaip vyko miesto atstatymo darbai, ar viską reikėjo pradėti nuo nulio?
– Po karo miestas atrodė varganai. Praktiškai centro pastatų dauguma buvo sunaikinta, geriau atrodė miesto pakraščiai. Žmonės, kurių namai buvo sugriauti, gyveno
rūsiuose. Prisimenu vokiečių kirchės (bažnyčios) griuvėsius prie buvusio BAK, stipriai apgriautą vienuolyną, kuriame liko vienas kitas kambarėlis, ten gyveno kunigas, sugriautą pastatą, kur dabar yra prekybos centras „Senukai“. Anksčiau ten buvo kino teatras, restoranas, butai.
Nereikia manyti, kad Raseiniai buvo sulyginti su žeme, vienas kitas namas liko nepaliestas kiekvienoje gatvėje. Liko cerkvė, špitolė, paštas, bankas, priešais jį esantis
Kerpausko namas, gyvenamasis namas, kuriame dabar įsikūręs Seimo nario R.Ačo priimamasis, pirtis, nors kokia pastato paskirtis buvo anksčiau, neprisimenu, gimnazija irgi nebuvo itin nukentėjusi. Be didesnių nuostolių liko burmistro Adolfo Juodkos namas, toliau Katkauskų, Balčiūnų, Mosteikių namai, dabartinis policijos pastatas. Nenukentėjo Magdės šulinys, turėjęs dvi bonias (žiedus), rankinė vandens pompa turguje. Dar prisimenu, kaip su vaikais už kapeikas pardavinėjome vandenį puodukais. Nebuvo išgriauti vadinamieji bažnyčios ir teisėjų tvenkiniai, čia veisėsi žuvys. Sąlyginai patenkinamai atrodė miesto parkas.
–  Ar liko pastatų, kuriuos suremontavus, dar buvo galima pritaikyti gyvenimo ar ūkinėms reikmėms?
– Taip, buvo, ir nemažai. Pavyzdžiui, buvusiose kareivinėse (dabar siuvimo fabrikas „Šatrija“) netrukus įsikūrė garnizonas, vėliau karinis komisariatas. Pastatai (dabar toje vietoje mažoji „Norfa“) tapo prekybos sandėliais, kiti pastatai T.Vaižganto gatvėje tapo kepykla. Ją labai gerai pamenu, nes ten dirbo mano mama ir tėtis.
– Prieškaryje Raseiniuose gyveno įvarių tautybių žmonės. Kaip pasikeitė situacija pokaryje?
– Gal po karo jų nebuvo tiek daug. Prisimenu Napalkovą, Kolesnikovą, Kopaniovus, Malotoką, Šeršniovus. Iš žydų – Dovidovičių, Lazarskį, Gvozdiovą. Tačiau kada jie atvyko ir apsigyveno Raseiniuose, tikrai nežinau. Daugiausiai sentikių gyveno Šienlaukyje. Žinau, kad sentikiams išgėrus vandens, puodukas buvo sudaužomas. Mums buvo keistoki jų papročiai. Stačiatikiai gyveno Pareigiuose, Dainiuose, Maskvituose.
– Kokie įvykiai Raseiniuose dar įstrigo?
– Uždarius kalėjimą Raseiniuose, buvo įsteigta vaikų kolonija. Teko stebėti jų rengiamas linksmybes. Ant stogo užsilipę muzikantai taip grodavo, kad skambėdavo visas miestas.
– Ar buvote kur išvykęs iš Raseinių?
– 1961–1964 m. teko dirbti traktorininku Kazachstane. Išvykome keli raseiniškiai, tuomet buvo sudarytas palankios sąlygos dirbti celinoje (plėšiniuose). Kai kas ten
pasiliko ir gerai prasigyveno. Mano pusbrolis tame krašte išbuvo 30 metų. Aš su draugais grįžau namo.
– Kaip atrodė Raseiniai Jums grįžus?
– Jie neprastai atrodė ir mums išvykstant, bet grįžus miestas buvo dar daugiau pasikeitęs ir švarus.
- Dėkoju už pokalbį.