Kaimas dangoraižyje

Arūnas DAMBRAUSKAS

Daugiau nei prieš šimtą metų amerikiečių rašytojas Markas Tvenas įžvalgiai paragino: „Skubėkite įsigyti žemės. Niekas naujos nebegamina“. Tačiau dabar situacija,regis, ima keistis. Pasaulyje jau planuojama, o kai kur įgyvendinama savotiška žemės plotų „gamyba“. Tai vadinamosios vertikalios fermos, kurios projektuojamos megapoliuose ant dangoraižių.
Griebtis tokių projektų, aišku, skatina pasaulį vis labiau spaudžiantis žemės deficitas. Jungtinių Tautų atlikto tyrimo duomenimis, gyventojų skaičius žemėje ateinančiais metais jau viršys 7 milijardus, o maždaug dar po keturiasdešimties pasieks 10 milijardų ribą. Minėtą statistiką pateikęs žurnalas „Valstybė“ daro logišką išvadą, kad, norint išmaitinti tokį skaičių žmonių, teks didinti dirbamosios žemės plotus. Bėda ta, kad 80 proc. visų pasaulyje esančių žemės plotų jau naudojami žemdirbystei, o dėl stichinių nelaimių kasmet prarandama iki 15 proc. derliaus. Keičiantis klimatui, šis grėsmingas skaičius ir toliau gali didėti, o maisto trūkumui padengti reikės maždaug Brazilijos dydžio žemės ūkiui skirtos teritorijos.
Žvelgiant į tokias perspektyvas, derlingais laukais apsuptas Raseinių miestas atrodo kupinas turtų. Juolab, kad tuos turtus dabar galima gana pigiai įsigyti. „Alio, Raseinių“ redakcijos žiniomis, hektaras žemės kainuoja apie 4 tūkst. litų. Pasėlių plotai visame pasaulyje sparčiai tirpsta. Visiškai suprantama, kad esant tokiai situacijai, nekilnojamojo turto strategai labai greitai atkreips dėmesį į tas žemes ir, aišku, panorės jų kuo daugiau įsigyti. Kaip žinome, kitais metais turi baigtis pereinamasis laikotarpis, kuriuo užsieniečiai negalėjo Lietuvoje pirkti žemės. Tiesa, dar tikimasi, kad tą laikotarpį pavyks pratęsti iki 2014 metų. Kaip ten bebūtų, Lietuvoje dar nėra žemės plotų stygiaus, o štai megapolių projektuotojai kuria miestus, kurie egzistuos didžiulio žemės deficito sąlygomis. Tikimasi, kad dėl sparčiai tobulėjančių technologijų ateityje žmonės išmoks negyvenamos ir nenaudojamos žemės plotus transformuoti į tinkamus žemdirbystei arba iš vandens iškels salynus. Vienas galimų ir lengviausių sprendimų – vertikaliosios fermos, įrengtos dangoraižių viršūnėse. Dėl didesnio saulės kiekio ir kontroliuojamos aplinkos derlių jos tiekia visus metus. Kiaulėms, karvėms ir ožkoms jos gal ir nebus tinkamos, tačiau galima sukurti itin palankias sąlygas daržovėms ir vaisiams auginti, paukščiams, žuvims ir kitiems smulkiems gyvūnams laikyti.
Manoma, jog sėkmingai įdiegus fermas bokštų viršūnėse, milžiniškuose stikliniuose šiltnamiuose, iš karto būtų išspręstos kelios problemos: supaprastėtų logistika, dėl trumpesnių pristatymo atstumų būtų naudojama mažiau chemikalų (kurių reikia maisto šviežumui išlaikyti) ir sumažėtų degalų sąnaudos. Augalams augant vienam virš kito, kur kas efektyviau naudojamas laistymui skirtas vanduo, nes jis ne susigeria į žemę, o nuteka kitiems augalams.„Valstybė“ skelbia, kad, anot JAV mokslininkų, naudojant vertikaliąją žemdirbystę kiekvienas ateities dangoraižis galėtų tapti save išlaikančia ekosistema. Jei fermoms būtų skiriama po 30 aukštų kiekviename iš dangoraižių, vienas miesto rajonas maistu aprūpintų apie 50 tūkst. gyventojų, tad tokiam miestui, kaip Niujorkas, norint apsirūpinti maistu, net nereikėtų įrengti po fermą kiekviename dangoraižyje. Tikimasi, kad pirmieji dangoraižiai su maisto gamybai skirtomis fermomis turėtų pasirodyti po 2 – 3 metų Dubajuje ir Kinijoje. Tokių planų įgyvendinimas duos kitokios naudos – pritrenkiančios architektūros dangoraižiai taps turistų traukos centru. Reikia tikėtis, kad Raseiniai niekada nebus priversti imtis vertikalios žemdirbystės ir dar ilgai versis tradiciniu „horizontaliuoju“ ūkininkavimo būdu, o žmonės tai vertins kaip didelę vertybę, kurią reikia puoselėti ir kuo ilgiau išsaugoti.
Kai vienam bičiuliui papasakojau apie planus dangoraižiuose kurti fermas ir šiltnamius, jis iš karto pastebėjo ironišką šios situacijos paradoksą. „Kai iš daugiabučio persikrausčiau į vienkiemį, iš karto pajutau ramybę ir iki šiol mėgaujuosi privačios ir nepriklausomos erdvės privalumais. Tačiau gavau ir nemažai naujų darbų,kuriais, gyvenant daugiabutyje, nereikėjo rūpintis. Tai namo, kiemo tvarkymas, šildymo sezono vargai. O daugiabučių gyventojai tokių rūpesčių neturi. Galima sakyti, jog buitine prasme jie gyvena didžiulio komforto sąlygomis. Suprantama, jog už tai jie turi nemažai mokėti šiluminininkams ir kitoms tarnyboms.Bet jei ir daugiabučiuose kažkada bus pradėtos kurti su žemės ūkiu susietos įmonės, tai tuomet daugiabučiuose apskritai nebeliks jokios prasmės gyventi“, – svarstė bičiulis. Tačiau vadinamosios vertikalios fermos – ne vienintelės naujovės, kurias ketinama diegti daugiabučiuose namuose. Didžiųjų pasaulio miestų dangoraižius planuojama paversti elektros gamybos jėgainėmis. Pranešama, kad netolimoje ateityje Dubajaus panoramą galėtų papildyti ir turistus stebinti unikalus dinamiškos architektūros principais pagrįstas ir aplink savo ašį bsisukantis pastatas. Italų architektų vizijoje – 59 aukštai. Tarp jų sumontuota įranga, pastato aukštui besisukant dėl vėjo, generuotų elektros energiją. Nors idėja kiek fantastiška, mažėjant pasaulinėms naftos atsargoms ir kylant kainoms, pastatas, galintis apsirūpinti energija, atrodo kaip labai pažangios idėjos įkūnijimas. Jo patrauklumą dar labiau didintų pro aplink savo ašį besisukančio pastato langus matoma nuolat besikeičianti miesto panorama. Pastatas 360 laipsnių kampu apsisuktų per savaitę, o galimybė kiekvienam aukštui suktis nepriklausomai mažintų tikimybę nukentėti nuo žemės drebėjimo.
Skaičiuojama, kad kiekviena iš 58 tarp namo aukštų įmontuotų turbinų generuotų apie 0,3 megavato energijos, todėl gaunamos energijos kiekio pakaktų ne tik 200 apartamentų turinčiam pastatui, bet ir dar penkiems tokiems šalia esantiems. Dar viename Dubajaus pastate ant stogo planuojama sumontuoti galingas vėjo jėgaines ir saulės baterijas. Kaip „Alio, Raseiniai“ jau pranešė, Raseiniuose vėjo jėgaines planuojama statyti laukuose. Sunku net pasakyti, ar tai gerai, ar blogai. „Horizontalioji“ energetika atrodo patraukliau nei vertikalioji. Apskritai prie žemės prisirišusius lietuvius galima vadinti horizontaliąja tauta. Bent jau kol kas. Vertikaliai vystytis dar nėra jokios būtinybės, nes aplinkui – iki pat horizonto – dar daug neišnaudotos erdvės: dirvonuojančių laukų, sugriuvusių fermų, sunykusių kaimų, laukiančių elementaraus, horizontaliai ateinančio progreso.