KALTĖ

Vladas DANUSAS

Paklydėlis vėjas šiurena
nukritusius medžių lapus.
Skylėtas gyvenimas mano
be draugo, be meilės, nykus.

O kad jį sulopyt galėčiau!..
Žinau, jau po laiko, vėlu.-
Kaip drobę mamos pasitiesčiau.
O saule, paliek spindulių!

Reikėtų lininę išbalint, -
gal tautiniai bus marškiniai?
Iš kur išsiruošim į kelią,
jei kaimų neliko seniai?

Juk niekas neprašė mylėti,
kas žema, trošku, negražu…
Gyvenimą savo skylėtą,
kaip atgailą sunkią nešu.