Kauno jaunieji dailininkai Raseiniuose

Viktoras VITKUS

Kovo 10 d. Raseinių kultūros centro meno galerija raseiniškiams atvėrė duris susipažinti su Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto studentų kūrybiniais darbais. Pagrindiniai parodos tikslai buvo du: supažindinti moksleiviją su fakulteto mokomąja ir kūrybine veikla bei pristatyti visuomenei šio fakulteto kūrybos produktus.
Fakultete yra Vizualaus meno (tapybos ir skulptūros), Taikomosios tekstilės, Dizaino, Stiklo ir taikomosios keramikos katedros. Anot parodos anotacijos, fakulteto pagrindinis tikslas yra ruošti kūrybiškai ir techniškai kompetentingus menininkus. Studijų metu jaunimas įgyja aukštą profesinių įgūdžių lygį, o kritinis ir koncepcinis
mąstymas lavinamas studijuojant socialines – humanitarines disciplinas bei vykdant savarankiškus meninius projektus. Organizatoriai, besidairantys į menų profesijas, parengė pluoštą atmintinių (viena jų – „Meno propaganda“), kuriose pateikiama informacija apie naujas specializacijas, parengiamuosius kursus (tai itin svarbu).
Kalbama apie praėjusių 2010 metų veiklą bei numatomus 2011 metų įvykius, argumentuojama, kodėl verta studijuoti KDF, pateikiama daug kitos svarbios informacijos. Nuo 2011 m. vasario mėnesio Kauno dailės fakulteto studentų darbų paroda pradėjo kelionę po Lietuvos miestus. Per keturis mėnesius bus aplankytos Kaišiadorių,Raseinių, Marijampolės, Jurbarko, Šakių ir Šiaulių meno bei dailės mokyklos ar parodų salės. Eksponuojami aštuonių Kauno dailės fakultete ruošiamų specialybių studentų darbai.
Recenzuoti tokias parodas darosi vis sudėtingiau, nes pateikiama vis daugiau konceptualiosios produkcijos, naujų erdvinės raiškos formų, instaliacijų ir panašiai.Rašantys recenzijas neprivalo tapti autorių sumanymų dešifruotojais, o tai reiškia, kad pats lankytojas privalo atvykti į parodą ir per savo meno suvokimo prizmę „perleisti“ tai, ką regės.
Vos nusileidę laipteliais į ekspozicijos salę, atsiduriame prieš Sauliaus Dirsės darbą „Daiktai kareiviui“. Jonas Valatkevičius rašo: „(…) Sauliaus Dirsės darbas įdomus keliais aspektais. Jis tuo pat metu yra ir funkcionalus, ir konceptualus“. Aš šį teiginį papildyčiau, kad darbas ir itin ironiškas. J.Valatkevičius jame mato vykusį Lietuvos politinio konteksto komentarą. Man, atėjusiam iš gatvės, taip pat norėjosi tarp keturių keraminių sėdinčių kareivėlių figūrų pamatyti įbestą stiebą su trispalve, atsiprašau, su kamufliažo vėliava.  Tačiau lyg zuikio ausys iš kopūstų kyšo ir kita tema. Ar taip jau seniai nuo mažiausių vaikų iki senų diedų, tiek jaunuoliai, tiek merginos nešiojo apatinį kamufliažinį trikotažą ir siaubingus galvos apdangalus, o po miškus it reindžeriai volkeriai slankiojo medžiokliai? Ir visą šią produkciją mums piršo siauraakiai draugai.
Be abejonės, darbas įdomus ir vertas dėmesio. Sveikinu Saulių!Grafikos darbų ekspozicijos dalyje mano dėmesį atkreipė Martynos Stasiulionytės linoraižinys „Monologas“ (2010 m.), kur, atrodo, statišką techniką netikėtai papildo ekspresyvūs teptuko brūkštelėjimai. Pastebimi ir Tado Antanavičiaus du darbai (linoraižinys) „Indentitetas“ (2010 m., darbo vadovas E. Saladžius). Jaunas ir šmaikštus parodos lankytojas pastebės, kad vienas darbas primena kadrus iš žinomo trilerio „Mumija“. Gerai, kad daroma įtaka nors ir neišprususiam vartotojui, skatinama vaizduotė. Aš įžvelgiau tam tikras sąsajas su optiniu menu. Galbūt darbai būtų dar įtaigesni esant didesniam formatui. Grafikai priskiriami piešiniai man šioje ekspozicijoje padarė didžiausią įspūdį, beje, kaip ir kai kuri stiklo plastika. Ieškoti sąsajų su Edvardo Munko (Edvard Munch) ar vokiečių mokyklos piešėjais neverta, nors doc. Matulevičiaus auklėtinės Krivičienės darbai kupini gaivališkos ekspresijos. Nematant autoriaus pavardės, juos galima priskirti tvirtai vyriškai rankai (prašau autorės nesupykti). Panaši savo dinamika ir antrakursės Jūratės Kirtiklytės kūryba. Plastikos, „kietoko“ geometrinio ornamento ir jį gaubiančių dviejų figūrų plastikos sąskambiu pasižymi kitas šalia esantis autorės darbas (dėst. V. Martišius).
Darbų ekspoziciją tęsia tapyba. Šioje vietoje noriu būti senamadiškas ir išskirti ketvirtakursės Ausmos Bankauskaitės „Portretą“ (2001 m., vadovas prof. P. Vaitkūnas). Šiltas veido modeliavimas, kiek primenantis tarpukario Lietuvos meistrų darbus. Malonu tai, kad autorė neatsisako jau nusistovėjusios ir nekosmopolitiškos tapysenos, kurios vis dažniau pasigendame. Stiklo plastikos ekspozicijoje išskirčiau Manto Keturkos darbą „Gralis“ (vadovė R. Mulevičiūtė). Matoma įdomi sintezė: 3 kirstos ir sujungtos piramidės, tarp kurių matome meandrą (ornamentą). Šis kampuotumas dera su piramidžių briaunomis. Gintarės Stašaitytės nukirstu kampu „Kubas“ netikėtai montuotas su „pakramsnota“ granitine plokšte. Dviejų medžiagų priešprieša nėra itin agresyvi, greičiau ji teikia filosofinių apmąstymų. Jūratės Kalibataitės į metalo tinklą įvilktas rodeniškas  „Torsas“ taip pat teikia žiupsnį koduotų minčių. Ir pabaigai – dar vienas „Torsas“.  Dainius Raulinaitis, panaudojęs tamsiai žalią stiklą, apibendrintomis formomis pateikia savo viziją.
Man susidarė įspūdis, kad aptarti stiklo plastikos objektai šioje parodinėje erdvėje nėra visai tinkamai išreikšti. Gal jiems reikalingas subtilesnis eksponavimas, galbūt
reikėtų panaudoti lokalizuotą apšvietimą.
Taikomosios bei konceptualiosios, vaizduojamosios tekstilės ekspozicijos dalyje matome Rūtos Naujalytės „Autoportretą“ (2006 m.), Jurgos Benulytės „Suknelę“ ir
Ingos Solominaitės „Dienoraštį“ (2010 m.).
Apžvelgta tik dalis ekspozicijos, apie kurią turiu subjektyvią nuomonę, tačiau lankytojai čia tikrai ras sau malonių kūrinių. Belieka priminti, kad paroda vyks iki kovo
31 dienos.