Keičianti gyvenimą piligrimystė

Iniciatyva „Šiluvoje skaitome“ įgauna pagreitį – kiekvieno mėnesio 13 dieną laukiami skaitomų knygų pristatymai. Kovo 13 dieną Šiluvos piligrimų centre kviečiame į pirmąjį Jūratės Micevičiūtės knygos „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ pristatymą Lietuvoje, simboliškai nurungiant net knygų mugę. Apie knygas ir dar daugiau jungiant Šiluvą bei Ispaniją kalbamės dviese – Šiluvos piligrimų centro atstovė Silvija ir senosios ispanų kalbos, mistikų ekspertė, piligrimė J. Micevičiūtė.
– Šiluvoje mėgstame sakyti „malda kojomis“. Turbūt iš dalies tai ir gyvosios piligrimystės atributas. Eiti ir melstis, melstis ir eiti – kol ateisi į šventovę. O štai tavo knygų ciklas originalus tuo, kad tu tarsi siūlai kelių pakopų piligrimystę – skaityti, įsigilinti, įsivaizduoti ir tik tada eiti (be abejo, ir melstis). Kaip gimė toks sprendimas?
– Tokį piligrimystės būdą man padiktavo gyvenimas, o paragavusi taip įjunkau, kad panorau tokiu geru dalyku pasidalinti su kitais. Pirmoji mano „piligrimystė“ prasidėjo neplanuotai: ketinau tik įvykdyti užsakymą, atlikti labai sudėtingą darbą – išversti į lietuvių kalbą svarbiausią šv. Teresės Avilietės kūrinį „Vidinė pilis arba Buveinės“. Žinojau, kas ji tokia – bent kiek prisilietus ispanakalbės teologijos neįmanoma nežinoti – ir dar žinojau, kad patys ispanai jos tekstų prisibijo. Visų pirma, ji rašė senąja kastilų kalba – XVI a. pirmoje pusėje literatūrinė ispanų kalba dar tik kūrėsi, tad Migelis Servantesas XVII a.
pradžioje jau gavo ją suformuotą. Ir, antra, turinys. Žinant, kad šventoji rašo apie antgamtines patirtis, pagrįstai suabejoji, ar įmanoma skaitant suprasti, o juo labiau išversti į kitą kalbą tai, ko, tiesą sakant, nesupranti, nesi išgyvenusi? Žinoma, jei vertėjas pats yra mistikas ir dar užskaidintas „iki trečio dangaus“, anot šv. Pauliaus posakio, tada taip, bet… kur rasti tokį vertėją? Beliko save padrąsinti, kad ne šventieji puodus lipdo, ir leistis į nuotykį.
Ėmiausi gilintis į Teresės žodžių kontekstą, etimologijas, tai yra, kiek įmanoma iščiupinėti jos sodrią ir itin gausią palyginimų kalbą. Taip ne tik sukaupiau krūvą medžiagos apie XVI a.
Ispaniją, bet ir aplankiau visus 17 miestų, kur ji įsteigė vienuolynus. Tiek daug prisiskaičius nuvykti ir tai pamatyti, paliesti, stebėti, kaip žodžiai virsta kūnu, buvo neįtikėtina patirtis. Pajutau, kad Teresė man tapo gyvu žmogumi – labai išmintinga bičiule, galinčia patarti ir padrąsinti mane, XXI a. moterį.
Patirtis su šv. Terese mane išmokė, kad esama ir kitokios piligrimystės – kai įjungiamas taip pat ir protas, mūsų sielos akys, Dievo duota šviesa. Tuomet keliavimas tampa galimybe perimti dalelę mūsų protėvių sukaupto dvasinio paveldo, įsitikinti, kokie aktualūs pamokymai tų, kurie jau išlaikė egzaminą, tai yra nugyveno sėkmingą gyvenimą. Tad jei turėčiau kažkaip pavadinti tokią piligrimystės rūšį, sakyčiau, kad ji yra Teresės Avilietės – juk nuo jos prasidėjo šis nuotykis, jis tęsiasi jau dešimt metų ir paskatino sukurti „Šventosios Ispanijos“ knygų seriją, turinčią jau tris knygas.
– Ir kaip tik kovo mėnesį Šiluvoje skaitome tavo naujausią knygą „5 šv. Ignaco kelio etapai. Žmogaus tapsmas“. Ją vadini kelionių knyga. Neabejoju, kad kelionė tau kur kas daugiau nei ėjimas iš taško A į tašką B. Tai tarsi visas gyvenimas su savais keliais ir klystkeliais. Kodėl pasirinkai būtent šv. Ignaco kelionę?
– Tikrai taip, knygų serijoje „Šventoji Ispanija“ kelionė – tai visas vieno ar kito šventojo gyvenimas su jo keliais ir klystkeliais. Sekančiam jo pėdomis tai atveria galimybę pasimokyti ir iš taiklių pasirinkimų, ir iš klaidų. Kodėl šį kartą mus į kelią kviečia Ignacas Lojola? Ogi dėl to, kad ką tik atšventėme jo jubiliejų, o tiksliau, net tris, supuolusius beveik į vieną vietą.
– Pavadinimo dvilypumas: ar 5 kelio etapai simboliškai siejasi su Ignaco pratybomis? Ir kodėl žmogaus tapsmas – ne pokytis, persikeitimas, bet tapimas?
– Penki Ispanijos regionai, kuriuos perėjo piligrimas Ignacas, nė nenumanydamas tiesiąs kelią būsimiems piligrimams, išties siejasi su svarbiausiu jo veikalu – „Dvasinėmis pratybomis“. Tačiau berašant atsivėrė kita, daug svarbesnė sąsaja – su paties Ignaco gyvenimo tarpsniais. Taigi kelionių knygoje susipynė trys linijos: konkretus beveik septynių šimtų kilometrų kelias, Ignaco „Dvasinės pratybos“ ir jo paties gyvenimas.
Žodis „tapsmas“ atskleidžia Ignaco požiūrį į žmogaus brendimą: gyvenimo įvykiai ne keičia jau esamą asmenį, bet jį formuoja, tampa plytomis, iš kurių žmogus stato save bendradarbiaudamas su Apvaizda. Žmogus nėra užbaigta būtybė, kokie yra gyvūnai. Jis yra atviras projektas, nes Kūrėjas jį apdovanojo laisva valia ir pakvietė būti bendrakūrėju – tiek pasaulio, tiek ir paties savęs. Ar pastebi, kaip tai prieštarauja mūsų aplinkoje vyraujančiam įsitikinimui, kuris grindžiamas XIX a.
psichoterapijos atradimais? Populiariosios psichologijos žurnalai kviečia žmogų „save realizuoti“, išsiskleisti, tarsi jis jau būtų užbaigtas vienetas – kaip koks pumpuras, į kurį jau nuo pradžių yra sudėtas visas būsimojo augalo projektas, o aplinka gali tą jo skleidimąsi tik paskatinti ar sužlugdyti. Beje, taip manydami pastatome į centrą savo „aš“ ir imame labai įtariai ir su baime žiūrėti į aplinką – juk ji gali mus sulaužyti. Dar blogesni atrodo kiti „pumpurai“, kurie skleidžiasi šalia ir iš mūsų „vagia“ orą, maistą – mus dusina. Daug kas manome kaip Jeanas Paulis Sartre‘as, kad pragaras yra kiti.
Krikščionybės žinia tik iš pirmo žvilgsnio atrodo pesimistiška: taip, esame pažeisti prigimtinės nuodėmės, ji yra kaip kirminas, glūdintis tame mūsų pumpure. Tačiau Kūrėjas neapleido savo sukirmijusio kūrinio – Jis ir toliau siunčia pagalbą žmogui ir kaip koks futbolo sirgalius serga už mus kiekviename žingsnyje, išdėlioja mums ant kelio plytas, kad statytume save kaip katedrą – šventovę Šventajai Dvasiai, sakoma šv. Pauliaus laiške. Mes kiekvieną akimirką ne „esame“ – tik Dievas „esti“, nes yra amžinas, bet tampame, kaip ir dera laikinoms būtybėms. Ignaco „kirminas“ buvo ypač karštas ir niršus būdas ir „Dvasines pratybas“ jis sukūrė siekdamas savo pažeistumą geriau pamatyti, įvertinti galimybes, kaip iš tokio prasto molio nulipdyti geriausią įmanomą puodą. Beje, molio prastumą liudija net jo giminės pavardė „Lojola“: baskų kalba tai reiškia… „dumblynė“. Jo „Pratybos“ sumanytos kaip būdas mums pasimankštinti mokantis, kaip statyti bendradarbiaujant su Apvaizda. Todėl gyvenimas kartais vadinamas penktąja evangelija: keturios pirmosios yra bendros visiems žmonėms, penktąją Dievas rašo kiekvienam asmeniškai, kad padėtų jam tapti geriausia įmanoma savęs paties versija.
– Minėjai, labai džiaugiesi, kad pirmasis knygos pristatymas Lietuvoje vyks būtent Šiluvoje – mariologinėje šventovėje. Kodėl?
– Knygos pristatymas Šiluvoje bus pirmas, kurį surengsime Lietuvoje – tarsi paties Ignaco kelio pas mūsų skaitytojus pradžia. Labai tuo apsidžiaugiau, nes rašydama knygą kas žingsnis mačiau, kaip kiekvienas svarbus jo gyvenimo tarpsnis prasidėjo Mergelės Marijos akivaizdoje. Kai Ignacas gijo po baisaus sužeidimo, į dvasinį atsivertimą jį pastūmėjo Mergelės Marijos regėjimas – gal atvaizdas, o gal apsireiškimas (čia tyrinėtojai abejoja). Pirmoji vietovė, kurią jis aplankė išėjęs į piligrimystę, buvo Aransasu šventovė, kur, anot tradicijos, piemuo 1468 m. surado Mergelės Marijos skulptūrėlę, tapusią svarbiausia Ignaco gimtinės, Baskijos užtarėja. Jos akivaizdoje jis davė pirmąjį įžadą ir dangaus valdovės padedamas jį išlaikė visą gyvenimą. Ignaco kelionės tikslas buvo Montserato Mergelės Marijos šventovė – taip pavadintame kalne 810 m. irgi buvo rastas stebuklingas atvaizdas – Juodoji Madona, Katalonijos globėja, ir šiandien pritraukianti milijonus piligrimų. Jos akivaizdoje piligrimas Ignacas pakeitė apdarą – iš pasaulietinio riterio virto dvasios kariu – atsiskyrėliu atgailautoju. Dar viena svarbi pradžia Ignaco gyvenime: 1535 m. Monmartro įžadas, kai jis su šešiais bičiuliais pasiryžo imtis bendros misijos – tai buvo Jėzaus draugijos užuomazga. Įžadui jie pasirinko Žolinės dieną, norėdami, kad ir Mergelė Marija „dalyvautų jų Sekminėse“. Galiausiai pirmosios Mišios: jas Ignacas paaukojo 1538 m. gruodžio 25 d. Didžiojoje Mergelės Marijos bazilikoje Romoje. Netrukus Jėzaus draugija iš popiežiaus gavo pirmąją savo bažnyčią ir tai buvo Pakelės Mergelės Marijos parapija su romiečių nepaprastai mylimu Marijos paveikslu. Visos šios naujos pradžios ir iškilo mano mintyse gavus kvietimą pirmąjį pristatymą surengti Šiluvos Mergelės Marijos šventovėje – tarsi pats šv. Ignacas būtų pasirinkęs vietą, iš kurios pradės savo kelią pas Lietuvos skaitytojus.
– Dėkoju už pokalbį.
Kovo 13 d. 14 val. kviečiame į J. Micevičiūtės knygos „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ knygos pristatymą Šiluvos piligrimų centre, M. Jurgaičio a. 17A.