Ketvirtos poezijos knygelės sutiktuvės

Siųsti Versija spausdinimui

Tu klausi, kaip aš gyvenu.
Eilėraščio taku einu.
Irena Vidmantienė

Nemakštiškei Irenai Vidmantienei ,,eilėraščio takas“ pažįstamas nuo jaunystės, bet rimčiau juo užsiima jau brandos laikotarpiu. Per šešerius metus išleido keturias poezijos knygutes, dvi iš jų skirtos vaikams.
Birželio 8 dieną į Nemakščių bendruomenės santalkos namus rinkosi Irenos šeima, anūkės ir proanūkiai, būrelis buvusių klasės draugų, poezija besidomintys nemakštiškiai.
Renginys pradėtas Viduklės bibliotekos vedėjos vyresn. bibliotekininkės Aušros Užmedzkienės skaitomu posmu iš pristatomos knygutės:
Poeto žodis – širdimi rašytas,
Kai aušta rytas,
Kai naktis gūdi, aplink tamsu,
Iš tų pavasarių, kur pilna meilės,
Iš saugomo, kas šventa ir brangu.
,,Širdimi rašytas“
Prieš renginį kilo klausimas: kokiu aspektu apžvelgti eilėraščių visumą? Cituotasis posmas diktavo: eiti jautriausiu – meilės taku, kurį žmogus atranda savo gyvenimo pavasaryje, patirdamas įkvepiančią, skraidinančią galią. Irena apie tai prabyla subtiliai, tik keliomis eilutėmis, bet kūrinys jau alsuoja pilnatve, šios gyvenimo dovanos šventumo pajauta, nulemiančia ir asmens ateities kelius:
Sako, žemėj tvirčiausi
Meile grįsti tiltai.
,,Prilijo“
Vertėme toliau knygelės puslapius, nepaleisdami iš akiračio ,,meilės tilto“, jungiančio du žmones. Ir išgirdome skaudžią nedermę:
Neskubam išduoti
buvę išduoti…
,,Vėl sugrįžta“
Meile grįsti tiltai suveda žmones ilgam keliui per gyvenimą. Apie tai šeimos namų jaukumo aurą skleidžiantis eilėraštis ,,50 metų kartu“. Tėvų namai – kaip meilės ir gerumo buveinė, kaip vieta, kur įdiegiamos svarbiausios vertybės:
Mokė kalbėt gerbiant žmogų,
Žodį jam švelnų surast.
Jeigu daryt to nemoki,
Liepė liežuvį prikąst.
,,Šitaip buvom auginti“
Ankstesnio istorinio laikotarpio šeima – savotiška būties tvirtovė, kurioje didžiausia jėga – moters, motinos, močiutės meilė, ne žodžiais deklaruojama, o realizuojama nuolatiniu darbu dėl artimųjų išgyvenimo. Pasiaukojanti iki savęs išsižadėjimo, bet tikrasis garantas, saugantis silpnesnį nuo realybės atšiaurumo. Eilėraštį ,,Močiutės ir promočiutės“ galima priimti kaip labai tikrovišką senosios žemdirbiškos mūsų krašto kultūros paveikslą:
Vaikus augino, verpė, audė,
kepė duoną…
Laukuose laukė vėl šimtai darbų
Nuo pat saulėtekio raudono
Iki tamsiausių sutemų.
Šitokiu aspektu pristatymo valandą žvelgėme į I. Vidmantienės poezijos leidinį ,,Širdimi apkabinu pasaulį“. Toks pavadinimas, bibliotekininkės A. Užmedzkienės pasiūlytas, taikliai atskleidžia rašančiosios jautrų emocinį santykį su aplinka. Autorė teigia esant vieną teisingiausią kelią:
Nesušaldyk širdies –
Tegul plaks, temylės…
,,Būna“
Irenos paklausus, kada dažniausiai mintyse suskamba eilėraščio motyvas, ji atsakė: ,,Kai namuose tylu ir visi miega.“
Dalis knygutės eilėraščių  – trumpi palinkėjimai feisbuko bičiuliams. Taip per eiles užsimezgusi pažintis į renginį prišaukė grupelę žmonių iš Mažeikių. Su jais – bičiulę Liuciją Jagielienę, LNRS, Mažeikių menų studijos ,,Erdvė“ ir Plungės literatų klubo ,,Vingiorykštė“ narę, Skuodo ,,Nojaus“ klubo narę, poetę Bronislavą Paulauskienę.
Irenos rankraštinius tekstus spausdinimui ruošė A. Užmedzkienė ir Živilė Lembutienė. Renginyje eilėraščius skaitė RRKC Nemakščiuose kultūrinių renginių organizatorė Lina Andrulienė, Ž. Lembutienė, A. Užmedzkienė, dukra Raimonda, anūkė Odeta. Skaityti eilėraščiai palietė klausytojų širdis, pasiilgusias tikrumo ir nuoširdaus paprastumo. Muzikinę programą dovanojo RRKC Nemakščiuose Eligijos ir Remigijaus duetas, Raseinių meno mokyklos Viduklės skyriaus moksleivė Eglė Radžiūtė.
Gausiai susirinkusieji į renginį kūrėjai negailėjo gražių sveikinimo žodžių, gėlių, linkėjimų tolesnės kūrybinės sėkmės.

Živilė Lembutienė

Komentarų nėra