Kiek Lietuvoje beliko lietuviškos žemės?

Siųsti Versija spausdinimui

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Po keletą mėnesių trukusių karštų diskusijų Vyriausybė galop apsisprendė kreiptis į Europos Komisiją, kad dar trejiems metams būtų pratęstas draudimas žemės ūkio ir miškų paskirties žemę įsigyti užsieniečiams. Sako, šitaip norima apsaugoti mūsų ūkininkus, kurie dėl daugelio aplinkybių nėra finansiškai pajėgūs varžytis su jais. Tačiau seniai vieša paslaptis, jog užsieniečiai lengvai tokius draudimus apeina ir mūsų žemių jau prisipirko tiek, kiek jiems jų reikėjo.

Statistikos nėra

Kiek Lietuvos žemių jau yra supirkę užsieniečiai, statistikos nėra ir, ko gero, greitai jos nebus. Kol kas mes dar žaidžiame draudimus užsieniečiams parduoti ir statistika neužsiimame. Raseinių rajono Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Arvydas Žukauskas sako, jog tik iš nuogirdų galįs susidaryti nuomonę,jog tokie procesai vyksta, nes tuo nepatenkinti ūkininkai tik pabamba, bet nieko konkretaus negali pasakyti. Daugiausiai nepatenkintų balsų sklinda nuo Betygalos pusės. Vedėjas A.Žukauskas sakosi esąs iš tų, kurie mano, jog Lietuvos žemė turi priklausyti jos gyventojams, nes būtent žemė yra svarbiausias tautos ir valstybės turtas, jos egzistavimo pagrindas. Žemė nėra paprasta prekė ar rinkos santykių objektas. Vedėją guodžia tik tai, kad žemė mūsų rajone yra dirbama, nėra apleistų plotų.

Supirko patys

Žemėtvarkos skyriaus vedėjas Jurgis Plieskis, be abejo, irgi yra girdėjęs apie užsieniečių supirkinėjamas žemes, tačiau patikino, jog nė vienas užsienietis ar jo atstovas nėra atėjęs prašyti parduoti. „O į tai, kas vyksta privačiame sektoriuje, mes kištis negalime. Kam savo žemes parduoda savininkai, mes nežinome, nes tame procese nedalyvaujame. Tam užtenka dviejų institucijų: Registrų centro ir notaro.“
J.Plieskis pasidžiaugė, jog Raseinių rajonas yra tarp pirmaujančiųjų respublikoje, kuriame parduota daugiausiai valstybinės žemės. „Kai tik buvo leista pardavinėti valstybinę žemę, mes tai ir darėme negaišuodami, todėl didžioji valstybinės žemės pardavimo banga mūsų rajone yra kaip ir praėjusi. Dar rengiame projektus, bet tai yra tik pavieniai atvejai. Kadangi pas mus buvo atkurta nuosavybė, tai mes nematėme priežasčių, kodėl turėtume drausti saviems ūkininkams išsipirkti naudojamas žemes“, – pasakoja J.Plieskis, neslėpdamas, jog jis už tai net buvo iškviestas „ant kilimėlio“ pasiaiškinti.
Vedėjas Jurgis pripažįsta, jog su pirmąja banga pirkusieji valstybinę žemę šiandien gali džiaugtis, nes jie pirko ženkliai pigiau nei tai tenka daryti šiandienos pirkėjams.Nemakščiuose gyvenanti ūkininkė Stanislava Pratašienė, ketinusi 2006 m. pirkti valstybinės žemės, patvirtina vedėjo žodžius: „Jau viskas buvo paruošta pirkimui, beliko nueiti pas notarą, kai įstatymas sustabdė valstybinės žemės pardavimą. Jei būčiau suspėjusi į aną traukinį, būčiau už žemę mokėjusi po 1000 Lt/ha. Deja, po draudimo sustabdymo teko mokėti jau po 2000 Lt/ha. O kadangi aš pirkau 10 ha, tai 10 tūkst. – kaip į balą. Štai tau ir sumažėjo žemės kaina per krizę…“
J.Plieskis sako, jog dabar valstybinės žemės kainą išpučia nauji reikalavimai, už kuriuos turi susimokėti patys ūkininkai: už žemės vertinimą, už projektavimą, už
matavimus. O kur dar krūvos kitokių pažymų, kuriomis turi pasirūpinti pats ūkininkas. Ūkininkai abejoja, jog šitaip išsipūtusios valstybinės žemės kainos bebus įkandamos jiems, ko gero jos ir atiteks tik užsieniečiams. Kas iš to pratęsto laiko, jei mūsų ūkininkui nebeįkandama kaina. Jie minėjo keletą pavardžių, kurie jau yra supirkę užsienio bendrovėms ne vieną tūkstantį hektarų ir tik laiko klausimas, kuomet šie dalykai visu gražumu išlįs į paviršių, kaip tai neseniai išlindo Pakruojo rajone.

Paslydo ant milijono

Pakruojo įvykių pradžia žadėjo tik paprasčiausią kriminalą: pasikeitus vienos užsienio kapitalo bendrovės „Kruojos holdingas“ vadovui, buvo pasigesta daugiau nei milijono litų. Naujasis vadovas dėl galimo milijonų pasisavinimo kreipėsi į policiją, po ko netrukus buvo sulaikytas jo pirmtakas, bendrovei vadovavęs pakruojietis Jonas Svečiulis. Ir nieko įdomaus tame nebūtų, jei ši istorija nebūtų atskleidusi Lietuvos žemių supirkinėjimo modelio.
Tai, kad Pakruojo rajono savivaldybėje ne vieną kadenciją plušėjęs J.Svečiulis supirkinėja lietuviškas žemes užsieniečiams – seniai vieša paslaptis Pakruojo krašte. Dar a.a. Nepriklausomybės akto signataras, ne vienos kadencijos Seimo narys Algirdas Ražauskas J.Svečiulį net spaudoje yra gėdinęs, jog jis, naudodamasis įstatymų spragomis ir gerai išmanydamas visas lietuviškos žemės pardavimo subtilybes, išparduoda Lietuvą. Gi J.Svečiulis yra buvęs Pakruojo rajono savivaldybės administratorius, Šiaulių apskrities Kaimo reikalų departamento Pakruojo rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas, ne vieną kadenciją buvo rajono tarybos narys, vadovavo rajono ūkininkų sąjungai, buvo net iškeltas kandidatu į Seimą.
Vieša paslaptis buvo ir tai, jog J.Svečiulis su keletu Norvegijos verslininkų Pakruojyje įkūrė UAB „Rozapaula“, užsiimančia būtent lietuviškų žemių supirkimu. Kontrolinis šios bendrovės akcijų paketas priklauso norvegams. Supirkta žemė yra išnuomojama ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms. Kilus skandalui ir daugiau pakruojiečių prisipažino sulaukę svetimšalių gundymų tapti lietuviškų žemių supirkinėtojais. Jiems už tai buvo žadamas geras atlygis, mat Pakruojo bei apie jį esančių rajonų žemės savo derlingumu itin vilioja užsieniečius. Tačiau įstatymas, pasirodo, savo kodeksuose nieko baudžiamo nėra numatęs tokiems veikėjams. Už pavogtą norvego milijoną atsakyti teks, o kad pardavei Lietuvą, tai nieko čia tokio.

Į Kelmę veržiasi danai

Užsieniečiai nevengia ir mažiau derlingų Lietuvos žemių. Antai į Kelmės rajoną veržiasi danai, o ką reiškia šitokia svetimšalių kaimynystė, savo kailiu jau yra patyręs
Tytuvėnų seniūnijoje ūkininkaująs Vytautas Puidokas: kai nuėmęs derlių ūkininkas atėjo žemės ruošti naujam sėjimui, rado laukus jau užsėtus. Paaiškėjo, jog žemės savininką sugundė danų bendrovė ir šis, ūkininko nė neįspėjęs, išnuomojo žemę svetimšaliams. Tačiau kitas žemės savininkas buvo doresnis ir pastumti savo ūkininką atsisakė. Bet danai vis tiek jo žemę apsėjo. Ūkininkui Vytautui nebeliko nieko kito kaip bylinėtis. Bylą ūkininkas laimėjo, bet kas sumokės už nervus ir sugaištą laiką?
Kur garantija, jog danai vėl nenusižiūrės kokio jo žemės gabalo? Su danų interesams atstovaujančia UAB „Luganta“ yra netgi tokių atvejų, kai vietos gyventojų laukai
buvo suarti žemės savininkams nieko nė nesakius.
Apmaudu, jog įstatymų kūrėjai pirmiau pasirūpino, kaip išparduoti Lietuvos žemes, o tik paskui suskato kreiptis su prašymu į Europos Komisiją, kad būtų pratęstas oficialus pardavimo laikas, lyg dar kam būtų neaišku, jog draudimas parduoti žemę užsieniečiams Lietuvoje ir šiandien yra sėkmingai apeinamas, yra kuriamos akcinio kapitalo įmonės, kurių akcininkai – užsieniečiai, o jiems atstovauja bet koks lietuvis bendrasavininkis. Būtent tas lietuvis, atstovaudamas užsienio kapitalui, supirkinėja lietuvišką žemę ir ruošiasi rinkos legalizavimui. Pačių ūkininkų nuomone, šiuo metu taip parduota yra apie 20 proc. visų Lietuvos žemių. Tad ir Žemės ūkio ministerijos kreipimasis į Europos Komisiją viso labo yra tik simbolinis reikalas. Kas norėjo, tas mūsų žemių jau prisipirko, ir tie metai ar kiti jau nieko nebepakeis.

3 Komentarai

  1. Stefa

    2011-03-31 21:11

    Va tiek jos ir beliko. Graudu, bet parašyta šventa teisybė.

  2. kaimietis

    2011-04-02 09:35

    Sukūrė tokius įstatymus, kad užsieneičiui būtų galima žemę supirkinėti, o paskui prašo atidėjimo parduoti. nu ir juokingi esam.

  3. ?

    2011-04-04 08:37

    Kam ta žemė bereikalinga, jei lietuvių tuoj nebeliks. dar užkraus oro mokesčius ir išvažiuos paskutiniai.