Knyga apie S. Medekšaitę-Paškevičienę, lietuvių tautinio atgimimo atstovę

Siųsti Versija spausdinimui

Prof. Česlovas Kalenda, kilęs iš Medekšų kaimo Raseinių rajone, padarė gražų dalyką – parašė „Lietuvės iš Gedimino giminės Stanislavos Medekšaitės-Paškevičienės biografinę apybraižą“, o Vilniaus universitetas ją išleido (tiesa, kukliu tiražu – vos 100 egz.). Ne atsitiktinai paminėjau apybraižos autoriaus gimtinę, prigludusią prie Girkalnio miestelio, o kad iš karto atkreipčiau dėmesį, jog tikriausiai yra kokių nors sąsajų tarp jo ir S. Medekšaitės-Paškevičienės (1846–1939). Ogi iš tikrųjų taip: Kalendų ir Medekšų šeimos kadaise gyveno kaimynystėje, pats profesorius prisimena Paškevičių dukterį Juzefą Červinskienę, kodėl atsirado ši knyga, Č. Kalenda ir pats nurodo vieną iš motyvų, kad „S. Paškevičienė pagal kilmę ir gyvenimą yra mano kraštietė“ (p. 10). O saugoti iškilių kraštiečių atmintį, neleisti ainiams užmiršti jų triūso – kiekvieno iš mūsų kilni pa­reiga. Č. Kalenda tą pareigą garbiai atliko.
Trumputėje anotacijoje knyga pristatoma taip: „Knygoje atskleidžiamas vienos gabiausių lietuvių tautinio atgimimo atstovių Stanislavos Medekšaitės-Paškevičienės vaidmuo kovoje dėl lietuvių tautinio supratimo ir kultūrinio identiteto. S. Medekšaitė-Paškevičienė – senos ir garbingos žemaičių bajorų giminės atstovė. Ji priklauso paskutiniajai ryškiai giminės kartai.
S. Medekšaitė-Paškevičienė demokratinėmis pažiūromis pranoko konservatyvias sulenkėjusio kaimo tradicijas, puoselėjo lietuvišką savimonę, buvo aktyvi lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvė.“
S. Medekšaitė-Paškevičienė priklauso žemaičių bajorų giminei, kurios pradžia siekia XVI a. „Tai buvo sena ir garbinga bajorų luomo giminė. Joje karta iš kartos buvo puoselėjamas darbštumas, išsilavinimas, mokslo ir meno vertinimas, dievobaimingumas, jauniems protams diegiama pagarba praeičiai, protėvių tradicijoms, ugdomas giminės orumo jausmas, patriotizmas ir pasiaukojimas Tėvynei, – rašo Č. Kalenda. – Šios bajorų giminės atstovai buvo žemės valdytojai, dvarų savininkai, kunigai, kunigaikščių ir karalių dvariškiai, kanceliarijų raštininkai, diplomatai, karininkai, karo lauko vadai, seimų politikai, teisėjai, apskričių bei vietovių pareigūnai, seniūnai. Jų kariniai laimėjimai buvo aprašomi grožinės literatūros kūriniuose; apie didvyriškas kovotojų žūtis kuriamos dainos, statomos atminimo koplyčios, geri darbai įamžinami atminimo lentomis bažnyčiose, aprašomi atsiminimuose. Medekšos rėmė bažnyčias ir ligonines, dovanodavo joms namų ir pinigų, šelpė vargšus, rėmė mūrinių koplytėlių statybą pakelėse“ (p. 21–22). Pavyzdžiui, Steponas Pranciškus Medekša, gimęs apie 1626 m., buvo kunigaikščio Jonušo Radvilos dvariškis, daugelio rūmų deputatas, Vilkaviškio valdytojas, vienuolių kamandulių bažnyčios Pažaislyje prižiūrėtojas ir t. t. Jo anūkas Dominykas Medekša buvo Kauno apskrities maršalka, o Dominyko anūkas Adomas Medekša po 1863 m. sukilimo buvo ištremtas į Permės guberniją.
Į Medekšų dinastijos istoriją gražiai įsirašė ir S. Medekšaitė-Paškevičienė, gimusi Surmantuose, netoli Paliesio dvaro, kurio savininkas buvo jos tėvas Antanas Medekša. Mokėsi Vilniaus pensione, kur visi dalykai buvo dėstomi prancūzų kalba. Ištekėjo už Konstantino Iljos Paškevičiaus. Šeima susilaukė trijų vaikų: Stanislovo, Marijono ir Juzefos. Stanislava gyveno daugiausia kaime, domėjosi politinėmis aktualijomis, kultūra, palaikė ryšius su rašytojais, pati bandė rašyti. Č. Kalenda rašo, kad S. Paškevičienė išskirtinį dėmesį skyrė kalbai, kurią manė esant neatskiriama ir svarbiausia žmogaus ir tautos dalimi, žmogaus ir tautos tapatybės išraiška“ (p. 36). Paškevičienė viešai spaudoje atviravo, kad „aš myliu lietuvių kalbą“. Domėjosi ji ir Lietuvos istorija. Ne tik skaitė istorinius veikalus, bet ir pati anuometinėje spaudoje rašė istorijos klausimais. Liko straipsnių ir rankraščiuose. Tačiau, pažymi Č. Kalenda, autorė nepakilo aukščiau savo meto istorijos išsivystymo lygio ir būdama romantikė praeitį vaizdavo [...] idealizuotai (p. 41).
Domėjimasis istorija nulėmė ir S. Paškevičienės grožinę kūrybą. Ji negausi – vos viena nedidelė apysaka „Gintautas, paskutinis krivė“. Ji pasirodė 1908 metais. „Siužetas lyg ir paprastas, – rašo Č. Kalenda. – Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kartu su kunigais ir lenkų kareiviais vyksta į Žemaitiją krikštyti pagonių. Atvykus į pirmąją planuotą vietą – Betygalą ir pradėjus atlikti sumanytus veiksmus, iškilo sunkumų. Iš viršaus nuleistas sumanymas užkliudė esminius tautų ir žmonių gyvenimo apskritai klausimus, kylančius iš gyventojų patirties, jų požiūrio į tradicijas, pirmiausia į pagonių tikėjimą ir į numatytą diegti naują religiją, ir dėl tokio užmojo sudėtingumo apysakos veiksmo raida įgijo dramatiškumo bruožų“ (p. 46).
Pasiekę Kurpiškes ir Girkalnį, krikštytojai ėmė kirsti ąžuolų girias. Tai sukėlė didelį gyventojų pasipiktinimą dėl jų šventų vietų išniekinimo ir sulaukė keršto. Vietinis žinovas keliavedys Jocius įvedė juos į pelkes ir liūnus, kuriuose nemažai keliauninkų su žirgais galą gavo.
Kadangi apysaka pakartotinai mūsų dienomis nebuvo išleista, todėl gerai, kad ją aptardamas Č. Kalenda pateikia ilgesnes jos ištraukas. Tai skaitytojui leidžia pajusti S. Paškevičienės rašymo stilių, pasakojimo dinamiką, dialogų gyvumą, kalbos žodyno turiningumą.
Apysaka baigiama žynio Gintauto susideginimu.
Apie S. Medekšaitę-Paškevičienę yra rašę tokie žinomi žmonės, kaip rašytojas J. Tumas-Vaižgantas, prof. V. Daujotytė, istorikės
T. Baršauskaitė, A. Butkevičienė-Šidiškytė, lenkų istorikė T. Mackevič ir kiti.
Atskirai norėčiau paminėti paskutinį šios knygos skyrelį „Vietoj pabaigos. Iš atsiminimų apie Stanislavos Paškevičienės aplinką“. Tai vertingos autentiškos žinios apie S. Paškevičienės sodybos likimą, jos dukters Juzefos gyvenimą pokario metais. Duktė „kaip žmogus buvo lyg iš kito pasaulio, – prisimena Č. Kalenda. – Ji vilkėjo drabužius iš ankstesniųjų laikų, šiek tiek kitaip elgėsi, matyt, jautė savo kilmės vertę, bet tuo nesididžiavo [...]. Pati jokia veikla neužsiėmė. Jokios profesijos, kiek teko sužinoti apie ją, lyg ir nebuvo įgijusi, tik baigusi prancūzišką gimnaziją. Be to, kurį laiką, turbūt ištekėjusi, gyveno kaime. Vaikų neturėjo“. Paskutines gyvenimo dienas praleido Blinstrubiškių senelių namuose.
Pedagogas Eugenijus Urbonas rašė istorinį romaną „Medekša“ – apie žemaičių valstiečio sūnaus Medekšos jaunystę ir jo dalyvavimą Didžiojo kunigaikščio Vytenio žygyje į nuolat Lietuvą puldinėjančių totorių žemes. Romanas liko nebaigtas. Pirmoji jo dalis išleista 1993 m., antros papildytas leidimas – 2015 m.
S. Medekšaitė-Paškevičienė – spalvinga asmenybė lietuvių tautinio judėjimo istorijoje. Reikia tikėtis, kad Č. Kalendos knyga sukels dar didesnį domėjimąsi ja bei visa Medekšų gimine ir sulauksime naujų mokslinių tyrinėjimų, grožinės literatūros kūrinių.
Jonas Laurinavičius,
Lietuvos nacionalinės žurnalistų
kūrėjų asociacijos narys

Komentarų nėra