Kviečiame į knygos pristatymą!

Siųsti Versija spausdinimui

Rugsėjo 30 d. 18 val. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje vyks raseiniškio Albino Stakausko knygos „Žuvies dienoraščiai“ pristatymas. Renginyje gros Raseinių bardai, autoriaus eiles skaitys Kultūros centro mėgėjų teatro „Braižas“ aktoriai. Bus galima įsigyti knygą su autoriaus autografu. Renginys nemokamas, būtina išankstinė registracija.
Knyga „Žuvies dienoraščiai“ – visą gyvenimą autoriaus rašyti eilėraščiai, pristatyti kaip dienoraštis. Knygos viršelis ir turinys papildytas autoriaus iliustracijomis. Eilėse nevengiama ironijos ir autoironijos, atsispindi egzistencijos, meilės, socialinės būties ir komplikuoto žmogaus sielos būsena.
A. Stakauskas gimė 1967 m. kovo 13 d. Nemakščių seniūnijos Ylių kaime. Mokėsi Viduklės vidurinėje mokykloje (dabar Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazija). 1994 m. Klaipėdos universitete baigė kultūros darbo organizavimo specialybę. Dirbo savaitraščio „Alio, Raseiniai“ redakcijoje. Šiuo metu dirba Raseinių rajono savivaldybės administracijoje. Rašo eilėraščius, noveles, publicistiką. Knygos autorius sukūrė apie pusšimtį dainų, kurias atliko populiarios muzikos grupės „Prologas“, „16 Hz“, „JAM“, Hobby“, „Dar2“. 2015 m. kartu su fotomenininku Jonu Danausku išleido fotografijų ir miniatiūrų mini albumą „Raseiniai“. Antrasis albumo leidimas – 2016 m.
A. Stakauskas – Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos himno autorius. Respublikinės kultūros darbuotojų literatūrinės šventės laureatas (1994 m., Mažeikiai). Respublikinės dainuojamosios poezijos šventės „Šaltinis“ organizatorius (1995–2009 m.).
Laikraščio „Šiaulių kraštas“ apdovanotas už originalią poeziją (1994 m.). Kūryba spausdinta knygose „Atminties žiedai“, „Respublikinių literatūrinės kūrybos švenčių laureatai“, „Kūryba 2006“, „Kūryba 2007“, „Minčių blyksniai“, „Trisdešimt Dubysos pavasarių“, respublikinėje ir rajoninėje spaudoje.
Knygos leidybą rėmė Raseinių rajono savivaldybė, UAB „Danspin“, UAB „Naftrus“. Informacinis rėmėjas – savaitraštis „Alio, Raseiniai“.
„Alio Raseinių“ informacija

A. Stakausko knygos „Žuvies dienoraščiai“ recenzija
Albino Stakausko poezijos knygą „Žuvies dienoraščiai“ galima priskirti prie „prarastosios kartos“ poetų leidinių, bet ne blogąja prasme. Visą gyvenimą autoriaus rašyti eilėraščiai, neskelbti atskira knyga, džiugina ir turiniu, ir formomis. Labai vykusiai eilėraščius papildo paties autoriaus atliktos grafikos iliustracijos. Knygoje vienas svarbiausių klausimų – egzistencija, kitaip tariant, žmogaus dvasinio pasaulio santykis su būtimi. Kita vertus, autorius dėmesį skiria ne tik egzistenciniams klausimams – jis apmąsto subjekto, kaip poeto, tapatybę, nors poezija nėra vienintelė rūpima sritis: kalbantysis yra ne tik poetas, bet ir dailininkas, valkata, girtuoklis. Beje, autorius sąmoningai vartoja žodį „latras“, o ne „girtuoklis“ (eilėraštis „Latro daina“), kadangi pirmasis yra žymiai skambesnis, nors ir nevartotinas.
Skaitant knygą žavi paslapties nevengiančio eilėraščių pasakotojo atvirumas, kai subtiliai išreikštą kančią, netgi nuoskaudas, nusivylimus ar nesaugumo jausmą keičia ironiškos įžvalgos, jautriai fiksuojami potyriai ir vaizdai, autoriaus žodžiais, „jie pritarė klasikos apsupti / netelpantys rėmuose dailininkai / paskui įpareigojau sielą paaukot draugus“ (eilėraštis „Valdininko vėmimas“). A. Stakauskui pasaulis nėra grožybė – jis tiesiog yra toks, koks yra. Todėl nepakeliamos realybės ir rutinos fone autorius neretai kasdienybės reiškinius ir aktualijas sujungia su fantazijos plotme. Asociatyvūs ryšiai, būdingi ne vienam šio rinkinio tekstui, primena, kad poezija gali būti vienintelė galimybė perteikti savo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą pačiam rašančiajam geriausiai suvokiamu būdu arba nesuvokiamu: „verpetuose / sapnų / ilgai nežinojau / kodėl / žmogus / savo / daiktus / slepia / šiukšliadėžėje / tačiau / dar regėjau / motinos / rožančių / rudens / vakare“ (eilėraštis „Žmogaus mįslė“).
Knygą „Žuvies dienoraščiai“ sudaro trys pagrindinės dalys: pirmoji atspindi klasikinę tradicinę eilėdarą, antroji dalis –
postmodernistiniai eilėraščiai, verlibras, trečioji skirta impresijoms, epitafijoms, autoriaus nuojautoms ir tęsia antrosios knygos dalies eilėraščių tematiką. Eilėse atsispindi egzistencijos, meilės, socialinės būties ir komplikuoto žmogaus sielos būsena, nevengiama ironijos ir autoironijos.
A. Stakausko knyga „Žuvies dienoraščiai“ – atvira, nenusaldinta, kartais kiek įžūloka, dramatizuojanti, aktuali, ironizuojanti, turinti stiprų literatūrinį ir energetinį užtaisą. Ji gali deramai papildyti geriausių Raseinių krašto literatūrinės kūrybos atstovų leidinių fondą.
Viktoras Gulbinas,
Lietuvos rašytojų sąjungos narys
2021 m. rugpjūčio 9 d.

Neverti žodžiai
Paryžietiškos naktys šnarės,
Lodys šunis girti karaimai,
Meilė kelią surasti norės –
Nepadės jai poetai kaimynai.

Gros romansą bardai akli –
Gitara pakeista pistoletu.
Neskaitykit, raganiai žili,
Nevertų šitų žodžių nė lito.

Jeigu meilė išėjo kitur,
Ten laimingai sušoks menuetą.
Aš stovėsiu, rūkysiu kažkur –
Gal pasauly, o gal tualete.

Nevarykit į kampą kvailių –
Protingiau jie dainuoja ir mato.
Apsimetęs šventu drugeliu
Aš prišiukšlinau dar vieną lapą.

2005 m. spalio 21 d.
**********
Lapkričio dienos
Per rudens vestuves su vienatve
Aš bučiuosiuos be vėjo letargo,
Kai taksistas neišrenka gatvės,
Mes pareisim be didelio vargo.

Ech, tos dienos, nusinešė protą,
O rieškučių naktis nepakyla.
Atiduoki man savo kuprotą,
Moneta apsimetusią tylą.

Atiduoki natas, kurios lijo
Į praeivių – netikėlių veidus.
Mano purvinas miestas sugriuvo,
Aš tirpstu tarsi sniegas palaidas.
2007 m. sausio 30 d.
************
Dar pabūk, kol vakaras be vėjo,
Kol negrįžtantys
pasirenka takus.
Tiek nedaug, atrodo,
laiko tepraėjo,
Tiek nedaug, net širdžiai
nejauku.

Kas belieka, tik balsai be aido,
Tik ištroškusio alsavimas kely.
Krinta prieblanda ant tavo veido.
Tu žinai, kad nebegrįši ir tyli.

Ta naktis – kur miestą užrakina,
Ta beprotiška viltis anapus
sutemų…
Kas supras? Žaros tamsėjantis
plakimas
Neišblaško nuo minčių liūdnų.

1994 m. kovo 15 d.
**********
Romansas
girdėjau romansą vakarą gūdų
ir blausioje elektrinėj šviesoj
mano siela verkė
aš rijau mėlynas ašaras
ir gėriau vyną
ir gėriau meilę
dabar
aš klausausi romanso
ir girdžiu skambant
paskutinę jo gaidą
1991 m. sausio 30 d.

Komentarų nėra