Martusevičių giminė II

Siųsti Versija spausdinimui

Viktoras VITKUS

Generolas leitenantas Antanas Martusevičius (1863-02-25 – 1844-09-09)   

Jis gimė 1863-02-25 Padubysio dvare. 1883 m. baigė Polocko gimnaziją, vėliau Pavlovo karininkų mokyklą – „1-os rūšies gabumu“.  Žmona Ieva Rybakaitė, dukra – Janė.    

A. Martusevičius buvo artileristas, 1904 – 1905 m. dalyvavo rusų – japonų kare, nuo 1914 m. – Pirmajame pasauliniame kare, kur nukentėjo nuo nuodingų dujų. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad 1915 m. spalio mėn. jam suteiktas generolo laipsnis.  1917-01-01 paskirtas Sibiro šaulių artilerijos brigados vadu, o nuo kovo mėnesio iki metų pabaigos vadovavo 110 pėstininkų divizijai. Nepatikrintais duomenimis, A. Martusevičius vadovavo mūšiams Rygos fronte. 1917 m. rugpjūtį Rusijos armija pasitraukė iš Rygos. Kalbama, kad nuo 1918 m. sausio mėn. A. Martusevičiaus pėdsakai dingo. Sakoma, kad jis gyveno Rygoje, grojo klarnetu restorano ar kino teatro orkestre. 1919-aisiais kartu su dar 36 senaisiais Rusijos armijos generolais perėjo tarnauti į Raudonąją armiją. Manoma, kad tai buvo jo gyvenimo klaida. Nuo 1919-03-01 tarnavo Rygos karinio skyriaus poskyrio viršininku. Vėliau – 1-osios Tarybų Latvijos divizijos artilerijos vadu. Po kelių dienų, kovo 26 d., vadovavo 1-jai šaulių divizijai bei Volmaro karinei grupei.      

H. Matsonas apie jį rašė: „(…) Jis buvo stambus, rudokais plaukais su sidabro gijelėmis, pakirptais, pageltusiais nuo tabako ūsais. Iš stambių bruožų veido žiūrėjo nedidelės, judrios akys…“   

Vėliau A. Martusevičius dirbo Latvijos karinio komisariato kariniu vadovu. 1920 m. vasario mėn. vadovavo komisariato likvidacinei komisijai. Po to jis tarnavo
15-osios armijos štabo administracinės valdybos viršininko padėjėju Velikije Luki mieste.    

Sudarius taikos sutartį su Lietuva, A. Martusevičius grįžo į gimtąjį kraštą. Nuo 1920-12-08 laisvai samdomas ėjo Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Statistikos dalies viršininko vyriausiojo padėjėjo pareigas (alga  – 1450 auksinių). 1921-04-20 mobilizuotas ir paskirtas 2-os rūšies ypatingų reikalų karininku prie KAM. 1921-04-24 paskirtas 1-os rūšies ypatingų reikalų karininku prie Karinio vado. 1921-05-29 vadovavo šalies artilerijos pajėgoms. 1921-05-27 jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1921-00-19 paskirtas Karo tarybos nariu. 1922-10-11 atleistas iš Artilerijos viršininko pareigų, Karo tarybos narių, išbrauktas iš Generalinio štabo karininkų sąrašo. 1922-11-01 paskirtas poligono viršininku, 1922-11-23 išėjo atsargon. Archyviniai dokumentai pažymi, kad tarp brolių Antano ir Kazimiero įsivyravo  nesantaika dėl dvaro valdų ir žemių. 1926-11-07 Padubysio dvaro gyventojai teigė, kad žemės neprižiūrimos, pastatai sunykę (1926 m. A. Martusevičius gyveno Raseiniuose, Liepos g. 6). Atgavęs dalį žemių (Kaimelės palivarkas, 65,5 dešimtinės), A. Martusevičius norėjo jas parduoti. Su tuo nesutiko dvare dirbę Tamošius
Butkus, Juozas Kamaitis, Adomas Virvilas, Kazys Ličkus, Pranas Šarkus, Zofija Banienė, Barbora Norkienė ir Petras Kamaitis. Reikia pažymėti, kad po išėjimo į atsargą A. Martusevičiaus materialinė padėtis pablogėjo. Dar 1927 m. Krašto apsaugos ministrui jis rašė: „(…) Būdamas 63 metų amžiaus, aš visai nustojau darbingumo ir,
pratarnavęs kariuomenei tiek laiko, lieku dabar neaprūpintas ir labai sunkioje padėtyje…“ Tokio pobūdžio raštus jis pradėjo rašyti į įvairias instancijas jau nuo 1926 m.
Sovietiniai ideologai teigė, kad į raštus jam niekas neatsakinėjo, tik vieną kartą jis gavo rusiško laikraščio iškarpą, kurioje raudonu pieštuku pabraukti žodžiai: „Tarybinis generolas A. Martusevičius taiklia artilerijos ugnimi galutinai sutriuškino generolą Denikiną“. Kad A. Martusevičiui buvo atsakoma į skundus, byloja archyviniai dokumentai. Negalima neigti, kad tarnystė Raudonojoje armijoje turėjo neigiamą šleifą, tačiau 1930 m. pensija jam buvo paskirta.    

1944-09-06  Kalnujuose  A. Martusevičių sužeidė atsitiktinio sprogmens skeveldra. Jis buvo nuvežtas į Kauną, bet nuo sužeidimo netekęs daug kraujo rugsėjo 9 d. ligoninėje mirė. 1939 m. gyveno Raseiniuose, Ugniagesių gatvėje, vėliau, iki pat mirties, Dubysos g. 76.

Neveikiančios Padubysio dvaro kapinės  

1893 m. žemės matininkas Povilas Januškevičius naujai perbraižė 1847-ųjų Padubysio – Stakovščiznos dvaro planą. Galima teigti, kad kapinaitės jau buvo dvarininko
Mykolo Šilingo laikais. Dar kartą Padubysio dvaro ir Kaimelės palivarko žemių planą 1921-04-05 išmatavo matininkas Juozas Levickis, o nubraižė likvidatorius Mečys
Matusevičius. Tuomet jos buvo netaisyklingo rombo formos. Dabartinėse schemose forma artimesnė stačiakampiui.    

1980 m. kapinės buvo kartografuotos vykdant žemės ūkio naudmenų inventorizacijos lauko darbus. Buvo fiksuota, kad kapinės yra 130 m į pietus nuo Skaraitiškės
kaimo buvusio gamybinio centro, jos 0,4 ha dydžio, apaugusios medžiais. Viduryje yra rūsys su karstų liekanomis. Kapinėse nelaidojama, antkapinių paminklų nėra. Deja, kapinės buvo ne kartą niokojamos vandalų. Tai 2005 m. patvirtino Katauskių kaimo gyventojai Kanišauskai. Buvo įvardintas niekdarys Jonas Raginskas, vėliau apsigyvenęs Radviliškio rajone. Kapus ilgą laiką tvarkė geros valios katalikas, brigadininkas Kostas Petroševičius. Buvusi Savivaldybės paminklotvarkininkė Gražina Pečkaitienė susisiekė su Australijoje gyvenančiais Martusevičių šeimos palikuonimis ir nutarė suteikti kapinėse esantiems palaikams krikščionišką ramybę. Prasidėjo kruopštūs istoriniai tyrimai, kuriems mielai talkino K. Martusevičiaus anūkė Barbara. Darbus kartu su Martusevičių įpėdiniais finansavo ir globojo Šiluvos kultūros paveldo rėmimo fondas.    

Tiriant šeimos geneologinį medį bei archyvinius dokumentus, nėra galimybių tiksliai nustatyti, kas iš Martusevičių šeimos turėjo inicialus K. M. ir S. M. Koks žmogus,
turintis inicialus K. M., mirė būtent 1917 m.? Išlikusių liudytojų interpretacijos neparemtos istoriniais archyviniais šaltiniais, todėl liks tik prielaidomis.    

Jau po Martusevičių šeimyninio laidojimo rūsio sutvarkymo ir šventinimo 2008 m. kovo mėn., Raseinius pasiekė maloni žinia iš Australijos. Gautas segtuvas dokumentų „Padubysis & Martusewicz family photo document“.  Čia yra laidojimo rūsio sutvarkymo ir šventinimo proceso fotografijos bei V. Vitkaus piešto stogastulpio projekto eskizas.

Komentarų nėra