NORITE PIRKTI PAVEIKSLĄ?

Siųsti Versija spausdinimui

Viktoras Vitkus

Straipsnį pradėsiu nuo kiek banaloko anekdoto, kai būrelis policininkų aptarinėja, kokią dovaną gimtadienio proga nupirkti savo viršininkui. Vienas sako, kad galbūt reikėtų dovanoti knygą. Jo kolega piktai atšauna, jog vieną knygą šefas jau turi… Žinoma, vietoje knygos galėjo būti paveikslas, o aptarinėti dovanos problemą galėjo ne tik garbūs policininkai.

Dailės kūrinio įsigijimas tapo ne tokiu jau retu dalyku net dabar. Pabandykim apžvelgti kam, kada ir kokiais būdais tai daroma.

Dar ne taip seniai provincijoje buvo vienas kitas piešiantis žmogus. Tarkim, vienas atstovavo liaudies menui (dabar tautodailei), kitas – profesionaliajai dailei. Pasirinkimas buvo aiškus. Jonas, Petras ir Antanas nuspręsdavo, kad Kazimierui ant sienos „salione“ tiktų paveikslas, kurio riekiniame plane būtų briedis su galingais ragais, tolimesniuose planuose matytųsi Dubysa, trobelė su berželiais. Vyrai, nusprendę, kad paveikslas privalo būti su masyviais „auksiniais“ rėmais, traukdavo pas tautodailininką, kuris jau senai „atmušęs ranką” tokiame žanre, džiaugsmingai jų laukdavo.  Kitame bute Jolanta su Virginija gerdamos kavą nuspręsdavo, kad gal gerai būtų nupirkus Izabelei kokį natiurmortą su gėlėmis, bet kad jame būtų kuo mažiau „treskavų“spalvų. Norėtųsi tokio, kaip pas Žydrūnę, su gražiu „felicitavu“ fonu. Galbūt jos užsuks pas kitą –profesionalų dailininką?

Toks reiškinys yra ir šiandien. Prieškariniame Kaune tai vadinosi „saloniniu“ menu. Pirkimo procese gausu snobiškumo. Dabar gi matome dailės kūrinį kaip priemonę puošti kambarį, o neretai ir smulkesnį tikslą – kad tiktų prie židinio. Dažnai tokius poreikius tenkina periferijoje esantys dailės salonai. Pats meno kūrinys netenka savo tiesioginės paskirties – teikti estetinį pasitenkinimą jį įsigijusiam žmogui.

Yra paplitęs ir pragmatiškasis kūrinio įsigijimo būdas, kuomet skambinama į dailininko namus iš anksto žinant, kokio dydžio paveikslo norima, kiek tam numatyta lėšų ir kas jame turi būti pavaizduota. Dailininkas atsako taip arba ne. Jeigu užsakovo norai atitinka esamus darbus, tolimesnės derybos tampa daugiau aiškios.

Tikrai nesiūlyčiau to daryti didžiųjų švenčių išvakarėse, nes aktyviai dirbančio dailininko kūriniai (nesvarbu ar tai tradicinė tapyba, grafika, taikomoji dailė, meninė fotografija) dažnai būna išsisklaidę po parodas arba dar negrįžę iš jų. Reikia prisiminti, kad dailininkas yra jautri natūra.  Toks skubotas pirkimas jam gali pasirodyti nenuoširdus – perkama paskutiniu momentu, nes „geresnės“ dovanos nerasta.

Gerai, jeigu menininkų kūriniai jau pažįstami iš katalogų, jie spausdinti įvairiuose leidiniuose, apie juos rašė menotyrininkai, teigiamai buvo įvertinti konkursų komisijų. Tačiau ir čia slypi netikėtumų. Katalogai būna išleisti prieš penketą ar daugiau metų ir darbai jau iškeliavę iš dirbtuvių arba įsigyti kitų asmenų. Siūlytina kalbinti dailininkus parodų atidarymo metu. Tuomet jūs galite ramiai išsirinkti jums patikusį darbą, palyginti su kitų menininkų kūriniais. Manau, kad ir patys dailininkai, kiek pagauti euforijos, bus nuolaidesni.

Ir į mažesnius Lietuvos miestus ateina dailės kūrinių aukcionai. Nenagrinėsime jų tikslų, tačiaujuose galima visai netikėtai įsigyti vertingų kūrinių. Gerai, jeigu organizatoriai suteikia galimybę prieš pačio aukciono pradžią susipažinti su visais kūriniais. Tuomet išsirinkite labiausiai jums patikusius ir stebėkite, kiek laiko apžiūrinėdami prie jų užtrunka dalyviai. Dar geriau, jeigu šioje akcijoje dalyvauja dailininkai profesionalai, kolekcionieriai – selekcininkai, nes jų reakcija yra tikrai svarbi. Buvau ganėtinai nustebęs, kai viename aukcione Palūkščio dvare nebuvo nupirktas žinomo dailininko kūrinys už „prieinamą“ kainą.

Pirkdami didesnį ir brangesnį kūrinį, pretenduojantį į antikvariatą, konsultacija pasitelkite  išmanantį žmogų arba tiesiog atsisakykite sumanymo. Niekuomet nerekomenduočiau (nebent esate žinovas) pirkti jokio meno kūrinio turguje.

Nereikia veržtis pirmam sutikti su siūloma pardavimo kaina. Jeigu pirmame jūsų sudalyvautame aukcione nepavyks nupirkti jokio kūrinio, nereikia nusiminti – tai padarysite kitą sykį.               

Straipsnį pradėsiu nuo kiek banaloko anekdoto, kai būrelis policininkų aptarinėja, kokią dovaną gimtadienio proga nupirkti savo viršininkui. Vienas sako, kad galbūt reikėtų dovanoti knygą. Jo kolega piktai atšauna, jog vieną knygą šefas jau turi… Žinoma, vietoje knygos galėjo būti paveikslas, o aptarinėti dovanos problemą galėjo ne tik garbūs policininkai.

Dailės kūrinio įsigijimas tapo ne tokiu jau retu dalyku net dabar. Pabandykim apžvelgti kam, kada ir kokiais būdais tai daroma.

Dar ne taip seniai provincijoje buvo vienas kitas piešiantis žmogus. Tarkim, vienas atstovavo liaudies menui (dabar tautodailei), kitas – profesionaliajai dailei. Pasirinkimas buvo aiškus. Jonas, Petras ir Antanas nuspręsdavo, kad Kazimierui ant sienos „salione“ tiktų paveikslas, kurio riekiniame plane būtų briedis su galingais ragais, tolimesniuose planuose matytųsi Dubysa, trobelė su berželiais. Vyrai, nusprendę, kad paveikslas privalo būti su masyviais „auksiniais“ rėmais, traukdavo pas tautodailininką, kuris jau senai „atmušęs ranką” tokiame žanre, džiaugsmingai jų laukdavo. Kitame bute Jolanta su Virginija gerdamos kavą nuspręsdavo, kad gal gerai būtų nupirkus Izabelei kokį natiurmortą su gėlėmis, bet kad jame būtų kuo mažiau „treskavų“ spalvų. Norėtųsi tokio, kaip pas Žydrūnę, su gražiu „felicitavu“ fonu. Galbūt jos užsuks pas kitą – profesionalų dailininką?

Toks reiškinys yra ir šiandien. Prieškariniame Kaune tai vadinosi „saloniniu“ menu. Pirkimo procese gausu snobiškumo. Dabar gi matome dailės kūrinį kaip priemonę puošti kambarį, o neretai ir smulkesnį tikslą – kad tiktų prie židinio. Dažnai tokius poreikius tenkina periferijoje esantys dailės salonai. Pats meno kūrinys netenka savo tiesioginės paskirties – teikti estetinį pasitenkinimą jį įsigijusiam žmogui.

Yra paplitęs ir pragmatiškasis kūrinio įsigijimo būdas, kuomet skambinama į dailininko namus iš anksto žinant, kokio dydžio paveikslo norima, kiek tam numatyta lėšų ir kas jame turi būti pavaizduota. Dailininkas atsako taip arba ne. Jeigu užsakovo norai atitinka esamus darbus, tolimesnės derybos tampa daugiau aiškios.

Tikrai nesiūlyčiau to daryti didžiųjų švenčių išvakarėse, nes aktyviai dirbančio dailininko kūriniai (nesvarbu ar tai tradicinė tapyba, grafika, taikomoji dailė, meninė fotografija) dažnai būna išsisklaidę po parodas arba dar negrįžę iš jų. Reikia prisiminti, kad dailininkas yra jautri natūra. Toks skubotas pirkimas jam gali pasirodyti nenuoširdus – perkama paskutiniu momentu, nes „geresnės“ dovanos nerasta.

Gerai, jeigu menininkų kūriniai jau pažįstami iš katalogų, jie spausdinti įvairiuose leidiniuose, apie juos rašė menotyrininkai, teigiamai buvo įvertinti konkursų komisijų. Tačiau ir čia slypi netikėtumų. Katalogai būna išleisti prieš penketą ar daugiau metų ir darbai jau iškeliavę iš dirbtuvių arba įsigyti kitų asmenų. Siūlytina kalbinti dailininkus parodų atidarymo metu. Tuomet jūs galite ramiai išsirinkti jums patikusį darbą, palyginti su kitų menininkų kūriniais. Manau, kad ir patys dailininkai, kiek pagauti euforijos, bus nuolaidesni.

Ir į mažesnius Lietuvos miestus ateina dailės kūrinių aukcionai. Nenagrinėsime jų tikslų, tačiau

juose galima visai netikėtai įsigyti vertingų kūrinių. Gerai, jeigu organizatoriai suteikia galimybę prieš pačio aukciono pradžią susipažinti su visais kūriniais. Tuomet išsirinkite labiausiai jums patikusius ir stebėkite, kiek laiko apžiūrinėdami prie jų užtrunka dalyviai. Dar geriau, jeigu šioje akcijoje dalyvauja dailininkai profesionalai, kolekcionieriai – selekcininkai, nes jų reakcija yra tikrai svarbi. Buvau ganėtinai nustebęs, kai viename aukcione Palūkščio dvare nebuvo nupirktas žinomo dailininko kūrinys už „prieinamą“ kainą.

Pirkdami didesnį ir brangesnį kūrinį, pretenduojantį į antikvariatą, konsultacija pasitelkite išmanantį žmogų arba tiesiog atsisakykite sumanymo. Niekuomet nerekomenduočiau (nebent esate žinovas) pirkti jokio meno kūrinio turguje.

Nereikia veržtis pirmam sutikti su siūloma pardavimo kaina. Jeigu pirmame jūsų sudalyvautame aukcione nepavyks nupirkti jokio kūrinio, nereikia nusiminti – tai padarysite kitą sykį.

1 Komentaras

  1. meno galerija Kaune

    2022-02-19 11:20

    jei baisu, kad galite įsigyti neautentišką paveikslą, o padirbinį, darykite tai patikimose vietose. viena meno galerija Kaune pardavinėja įvairius paveikslus, juvelyriką, 100 proc autentiškus gaminius. pasidomėkit, pasidairykit.. dėl turgaus pritariu, nebent paveikslus turguje pardavinėja pats menininkas.