Pirmasis tapybos darbas – dantų šepetuku

Stasys ROŽKA

Stanislava Chochrenkova Raseinių r. savivaldybės viešoje bibliotekoje pasakodama apie savo kūrybą, prisiminė įdomią istoriją. Kartą atėjusi moteris paprašė nutapyti jos gyvenimą; buvo išsiskyrusi, vyras pasirinkęs kitą. Tautodailininkė negalėjo atsisakyti ir jai būdinga maniera, per didelių muilo burbulų žaismą, nutapė tą šeimą: ataušusį šeimos židinį ir du, vienas nuo kito nutolusius, kone  nugaromis tebendraujančius žmones. Siužetas, aišku, kaip ir gyvenimas, -buvo baisus, kaip baisūs ir suirę, išsidraikę, sugriauti žmonių, kad ir prisiekusių prieš Dievą, gyvenimai. Kai užsakovė atėjo atsiimti drobės, abi moterys netikėtai joje, tarp kompozicijos detalių, rado ir trečią stovyklą, tikrai primenančią gražią, jauną, liekno silueto moterį. Stanislava nebuvo numačiusi jos piešti, bet tokios detalės atsiradimas kūrinio audinyje yra tiesiog pasąmonės žaismas, kuris kartais stipresnis už realybę.

Sėdėjo, sėdėjo kartą Stanislava prie lango ir nutarė, kad reikia piešti. Susirado dantų šepetuką ir taip gimė pirmas jos kūrinys. Parodė draugei muziejininkei; ši padrąsino, paakino, pasakė jaučianti dideles Stanislavos saviraiškos galimybes, ta būsianti puiki liaudies meistrė. Neapsirikta.

Praėjusio kultūros sezono įkarštyje tautodailininkė Stanislava Chochrenkova Raseinių kultūros centro galerijoje surengė savo tapybos darbų parodą. Eksponuoti 23 tautodailininkės darbai. Paroda buvo anonsuota Raseinių r. periodinėje spaudoje, bet iš teksto kultūros ir meno ekspertais save vadiną žmonės pašalino tokias, pačios liaudies meistrės rašytas, eilutes.

Pasiklausykime:

„Iš mieguistumo žadina kvapni kava, kvepalai pasklidę 5-to Aveniu mintyse, į kitus, nors laikinai nuves kelius, kuriais keliauti įkvėpė Dali (Salvadoras Dali – red.), nes laiką mano skaičiuoja laikrodžiai minkšti…

Aplinkui sklinda Vėberio garsai… kelintą kartą „Operos fantomą“ tu matai?..

Ruduo Paryžiuje su Koko Šanel suknia…ak, gi tokia, kaip burbulas svaja…

Geltonų plytų kelias, su vaivorykšte tenai … smaragdiniai sapnai …

O gal odinė striukė?.. Jau maža… Ir baikeriai palūžo, vėl stovėti audroje…

Ant Medisono tilto fotografą savo sutinki… Bet mūza būti negali… Tai praeity…

Bandai dar princą rast planetoj Sent Egziuperi…

Suaugo jie visi…

Puodely nuosėdos, jau išgerta kava, už lango vilkdalgių šlapia spalva, Remarko liko jau lentynoj

„Trys draugai“, kaip svetimą save, net veidrody matai…

Atėjo vakaras, jau greit naktis, palieki langą atvirą… gal jis!..

Ryte, pro molbertą eini ir viską spalvose vėl atrandi – Dali, Remarką ir gaidas…

Bet nepalieki dar savų pėdų, vėl kelias, kryžkelė, kas ateity? Save po kauke tu slepi…“    .

Didelė padėka

Minėta tautodailininkės Stanislavos Chochrenkovos  darbų ekspozicija galerijoje kabėjo net keturias (!?) paras,  po to buvo nukabinta (paprastai tokioms, iš anksto suplanuotoms, parodoms eksponuoti skiriama 30-45 kalendorinės dienos – aut. pastaba).

Bet Stanislava Chochrenkova, iš prigimties  tauri ir kilni, dėkinga ir už tokią dovaną; juk ji savo kūrybą galėjo demonstruoti pačioje Raseinių r. kultūros Mekoje, t.y. miesto kultūros rūmų paveikslų galerijoje. Na, sakykime, taip: liaudies meistrei, anot jos pačios, tiesiog labai pasisekė, todėl ji tikisi, kad su savo drobėmis dar ne kartą galės ža vėti ir naudotis galerijos teikiamomis galimybėmis…

Liaudies dailės kontekste

Kažkas paklausė atsainiai…

Kodėl keisti paveikslai, angelai…

Kodėl žmogaus tik akys, o kur figūra?

Nemoki piešt, tai kodėl lendi tada?..

Šis ketureilis, sukurtas liaudies meistrės Stanislavos Chochrenkovos, taikliai parodo, kad kiekvienąkuriantį žmogų gali aplankyti apatija, išsisėmimas, abejonės dėl savo tako ir paskirties šioje ašarų pakalnėje. Kamilė, kurią skulptūros mokė Ogiustas Rodenas, valtimi atplaukus į salą, sunkiu kūju sutrupino visus geriausius savo kūrinius… palūžta net ir tokie; bet kiekvienas lūžis, kurioj šaly ar epochoj jis bevyktų, – tik žmonių bukumo, abuojumo, tarnavimo Mamonai apraiška. Ir nieko daugiau. Turime likti ir tikėti, kad, kaip sakė didis rašytojas, pasaulį gali išgelbėti švelniai nubraukta vieno vaiko ašara…

Po tos atmintinos parodos Raseinių kultūros rūmų galerijoje praėjęs pusmetis liaudies meistrės Stanislavos Chochrenkovos gyvenime, kūrybinėje saviraiškoje nebuvo nei nuobodus, nei tuščias. Ji ir toliau tapo, lieja savo fantazijas, kurių korekcijų randasi ir per pasąmonės srauto proveržį.

Dalyvavo Lietuvos tautodailininkų susiėjime Neringoje, bet jai gal kiek giliau atmintyje išliko projektas „Sintautai tūkstantmečio vingy“, kurį kuravo lukšietis, Lietu-voje gerai žinomas menininkas skulptorius Vidas Cikana.

Sintautuose Raseinių tautodailininkė Stanislava Chochrenkova susipažino su vilniškiu Arvydu Bagdonu, kuris tada iš Sintautų išskubėjo į Suomiją, ponia Daniele, dalyvavusia parodose Vokietijoje ir Lenkijoje, Kauno akvarelininku Vidu Valentu, to paties kūrybos žanro meistre Daiva Neverdauskiene, sintautiške Inesa Markevičiūte, Zyplių dvaro tradicijų puoselėtoja Egle Kurcikevičiene, Gediminu Egliniškiu, Gediminu Ječiu iš Kriūkų. Plenero metu sukurti darbai spalį buvo įamžinti kataloge „Sintautai tūkstantmečio vingy“. Gražu, prasminga, anot ponios Stanislavos, kad tokį plenerą bent iš dalies finansavo LR Kultūros ministerija, Nevyriausybinių organizacijų Kultūros projektų ir Marijampolės apskrities regiono kultūros plėtros programa.

Kai kurias kultūros konteksto ir plėtros idėjas, parsivežtas iš Suvalkijos, tikrai galima adaptuoti ir pritaikyti Raseinių rajone.