Pirmoji privatizacijos banga

Liudvikas BAKAS

Pirmoji privatizavimo banga buvo nukreipta ir į buvusių dvarų žemes bei pastatus. Naujuosius pretendentus masino patrauklus kraštovaizdis:  parkų fragmentai, tvenkiniai, pavienių medžių grupės.

1991-02-28 Lietuvos Respublikos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje sakoma : „(…) valstybinio turto privatizavimą įgyvendina Centrinė privatizavimo komisija bei jai pavaldžios miestų ir rajonų privatizavimo komisijos“. 1991-04-12 LR Vyriausybės nutarimu Nr.130 patvirtinti Privatizavimo komisijos nuostatai. Šių nuostatų 9 straipsnyje buvo įvardintos komisijų funkcijos:

1. Sudaryti ir tvirtinti vietiniam ūkiui priskirtų objektų privatizavimo programas.

2. Tvirtinti įvykusio aukciono ar vietiniam ūkiui priskirtų objektų akcijų pasirašymo rezultatus.         .

LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo 7 str. 4 pastraipoje yra nustatoma, kad: „(…) kraštovaizdžio, urbanistikos ir architektūros, archeologijos, istorijos ir dailės objektai, pastatyti (sukurti) iki 1940 metų, taip pat kiti objektai, kurie nustatyta tvarka priskirti prie valstybės saugomų, gali būti įtraukti į privatizavimo programas ir įkainojami tik suderinus su LR Kultūros paveldo inspekcija ir Aplinkos apsaugos departamentu“.

Raseinių rajone į šį įstatymą nebuvo atsižvelgiama, buvusių dvarų sodybų, istorijos ir kultūros paminklų pastatai buvo įtraukiami į privatizavimo programas ir privatizuoti, nesuderinus su minėtomis institucijomis.

Šiluvos seniūnijos Katauskių buvusio dvaro gyvenamasis namas 1992-03-10 Šiluvos apylinkės agrarinės tarnybos „dėka“ parduotas, nepaisant to, kad buvo nustatytos teisėtos Katauskių dvaro paveldėtojos -  kauniškės Ona Korzonienė ir jos dukra Regina Gražulevičienė. Dėl Šiluvos agrarinės tarnybos darbuotojų kaltės ir aplaidumo,  klaidinant savininkes, pastatą buvo mėginama parduoti kitiems darbuotojams. Teismo proceso metu (1992-08-04) šis pastatas buvo pakeistas kitu pastatu, esančiu ne dvaro teritorijoje.

Betygalos seniūnijos Burbiškės buvusio dvaro visi pastatai buvo parduoti 5 fizinių asmenų grupei. 1992-08-26 raštu Nr. 159 kreiptasi į rajono vyr. prokurorą dėl Burbiškės dvaro privatizavimo užprotestavimo. 1992-12-12  Raseinių apylinkės teismas panaikino pirkimo – pardavimo sandėrį.

Raseinių seniūnijos Paklanių buvusio dvaro gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas buvo parduoti Genovaitei Kasputienei. Tokia pat tvarka, kaip ir sprendžiant ieškinio pareiškimą dėl buvusio Burbiškės dvaro privatizavimo, buvo panaikinti ir buvusio Paklanių dvaro privatizavimo rezultatai. Tačiau reikia pastebėti, kad Raseinių rajono prokuratūros veiksmai, sprendžiant pastaruosius 2 atvejus, buvo vangūs, todėl 1992-12-25 „pagalbos“ buvo kreiptasi į LR Generalinę prokuratūrą. Tik tuomet  prisiminti valstybės interesai.

1992 metais balandžio mėnesį buvo privatizuoti Stungurių (Viduklės) buvusio dvaro teritorijoje esantys pastatai. Pastatus aukcione įsigijo ir pajus pasirašė 186 fizinių asmenų grupė. Stungurių buvęs dvaras į laikinąją paminklų apskaitą įrašytas 1989-07-26, į istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įrašytas 1991-12-23. Apie objekto įrašymą į paminklų sąrašus Rajono valdyba informavo Lietuvos kultūros paveldo Mokslinį centrą raštu Nr. 248. Gavusi šį raštą, Rajono valdyba turėjo paruošti ir patvirtinti visą reikiamą paminklų apsaugos ir naudojimo dokumentaciją, supažindinti viršaičius ir naudotojus su paminklosauginiais reikalavimais. 1992-04-09 Rajono valdybos Paminklotvarkos tarnyba su Viduklės žemės ūkio įmonės vadovu surašė įsipareigojimą saugoti Stungurių buvusį dvarą. 1992-05-05 Rajono valdyba patvirtino visų buvusių dvarų ir palivarkų sodybų teritorijų planus, kuriuos įteikė dvarų naudotojams ir apylinkių viršaičiams.

1992-04-07 LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 256, kur 1.3 straipsnyje sakoma: „(…) norint išsaugoti buvusių dvarų sodybų vientisumą, jas perduodant paprastai vieno fizinio arba juridinio asmens nuosavybėn, kai kuriais atvejais jas galima skaidyti ir privatizuoti savarankiškomis dalimis LR KPI leidus“. LR KPI laikinojo įstatymo 7 str. 14 pastraipoje nustatoma, kad inspekcija derina „(…) žemės sklypų skyrimo, pastatų ir patalpų, pardavimo ar kitokio perleidimo jų teritorijoje įtakos, apsaugos reguliuojamo užstatymo, saugomo gamtinio kraštovaizdžio zonose juridinius dokumentus“. Visi išvardinti dokumentai negaliojo be LR KPI pritarimo. Į tai nebuvo atsižvelgiama, įstatymai ir toliau buvo „laipdinami į medį“.

Ten pat užfiksuotas dar vienas pažeidimas: viena iš buvusio dvaro daržinių buvo parduota Martinkų žemės ūkio bendrovės nariui nusigriauti, tai nedelsiant ir buvo padaryta. 1993-03-19 LR KPI generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 01-6-18 sudaryta komisija nustatyti padarytai žalai, kuri siekė 664224 talonus. Valdybai atsisakius geru noru atlyginti padarytą žalą, buvo kreiptasi į Valstybinį Arbitražą. 1993-10-26 Valstybinio Arbitražo įsakymu (byla Nr. 8/2126-93) savivaldybė privalėjo atlyginti valstybei padarytą 6644,24 Lt žalą.

„Žūklė“ drumstame privatizacijos vandenyje nesiliovė. Ročių buvusio dvaro svirnas (sandėlis) parduotas p. Gedgaudienei, nors šis pastatas į privatizavimo programą nebuvo įtrauktas. Aukciono protokolą patvirtino Privatizavimo komisija. Pagojo buvusio dvaro tvartas parduotas fizinių asmenų grupei. Taip pat fizinių asmenų grupei parduota Kasiulkų buvusio dvaro teritorijoje esanti veršidė. Pastarųjų trijų objektų medžiaga perduota prokuratūrai.

Teismo išlaidos dėl neteisėto buvusių dvarų privatizavimo buvo išieškomos iš Rajono valdybos. Pavyzdžiui, už Burbiškių buvusio dvaro privatizavimą – 26997 tal., už Kengių – 895 tal. Beveik milijoninė žala nesustabdė naujųjų biznio maklerių.

Nejučiom (o gal ir planuotai) buvo atsigręžta į miesteliuose esančius pastatus. Tačiau pagaliau, matyt, pradėjo „dirbti“ sveikas protas ir privatizuotojai 1993-10-21 kreipėsi į reikiamas institucijas. Raseinių rajono valdybai buvo priminta, kad Betygalos istorinė zona ir Šiluvos turgaus aikštė įtrauktos į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą, ir pastaroji privalėjo pasirūpinti jų paminklinę vertę nustatančių dokumentų sutvarkymu. KPI neprieštaravo esamų valdų žemės sklypų privatizavimui, jeigu Rajono valdyba pateiktų šių objektų teritorijų ikikarinius planus arba žemėlapius, pagal kuriuos būtų galima palyginti esamas ir buvusias žemės sklypų ribas. Tačiau sprendimai dėl žemės sklypų privatizavimo kiekvienu konkrečiu atveju privalėjo būti suderinti su rajono (apygardos) Kultūros paveldo inspekcija.