Privačių interesų uodega
Šarūnas BARKAUSKAS
Ateidamas dirbti į tarybą turbūt kiekvienas politikas atsineša savo privatų interesą. Dažnai tas interesas būna slepiamas kaip kažkas nelegalaus, galbūt net kaip pistoletas ar durklas.
Kaip žinome, būna privatūs ir viešieji politikų interesai. Privatūs, su bendruomenės reikmėmis ir lūkesčiais nesusiję politikų interesai yra labai siauri. Tokie siauri kaip durklo ašmenys. Ir jei kas nors užkerta kelią šiam siauram interesui, to intereso savininkas gali smogti kaip kalaviju. Politikai nuolat turi laviruoti siaurų ir labai aštrių interesų apsuptyje – štai kodėl jie taip dažnai dejuoja, kad įsivėlė į labai sunkią ir alinančią veiklą.
Suprantama, dalis politikų viešumoje mielai mojuoja Raseinių, kokio nors kito šalies miesto ar pačios Lietuvos vėliava, tačiau užantyje rūpestingai slepia savo privačių interesų arsenalą. Jei atskirų politikų siauri privatūs interesai susikerta, tuomet pasipila kibirkštys: silpnesnis gali būti apšmeižtas ir numestasį politikos šalikelę.
Pagundą vadovautis tik privačiais interesais turėtų užkirsti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas. Tačiau jau pats įstatymas tarsi leidžia suprasti, kad viešieji ir privatūs interesai gali būti suderinami. Teko girdėti, kad, pavyzdžiui, kai kuriose Skandinavijos šalyse toks įstatymas skamba gerokai kitaip: tai ne viešųjų ir pri-vačių interesų derinimo, bet ATSKYRIMO įstatymas.
Lietuvoje įteisintas derinimas dažnai virsta interesų supainiojimu. Akivaizdu, kad skandinaviškas variantas yra daug skaidresnis, draudžiantis bent kažkaip susieti privatų ir viešąjį interesą. O pas mums politikai kaip žalčiai rangosi, bandydami derinti iš esmės nesuderinamus dalykus, nes tokią galimybę jiems tarsi suteikia pats įstatymas. Bederindami daug pripainioja, todėl dažname politikų įgyvendinamame projekte galima pamatyti besidriekiančią privačių interesų uodegą.
Tokią uodegą ne kartą matėme kyšant ne tik iš eilinių politikų, bet ir ministrų, miesto vadovų kostiumų. Vieni iš paskutiniųjų pavyzdžių –buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys ir buvęs Vilniaus meras Andrius Navickas. Nedvejojant galima teigti, kad esant interesų DERINIMO, o ne ATSKYRIMO įstatymui, tokių personažų ir toliau daugės.
