RIČARDAS RAMANAUSKAS

Viktoras Vitkus

Gimė Vilniuje, augo Raseiniuose, gyveno  Klaipėdoje, mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute ir tuomet įsidarbino medžio dirbimo labaratorijoje. Kaip gabus studentas dar dėstė (gamino ruošinius) pirmakursiams. Čia ir buvo jo susidomėjimo medžio drožimu pradžia.  Jau antroje klasėje, kai draugas iš miško parsigabeno daug pušies žievės, Ričardas išdrožė velnio kaukę…
R.Ramanauskas nuo pat įkūrimo yra Raseinių menininkų bendrijos „Pegasas“ narys. Jo darbai puošia Lietuvos privačias kolekcijas, rekreacines zonas. Jo darbai iškeliavo ir į užsienį.
Viktoras Vitkus kalbina RičardąRamanauską.

Ričardai, pradėjome kalbėti apie tavo gyvenimą Vilniuje. Kuomet tave patraukė iš sostinės į Raseinius, kokiais metais ir kaip tai atsitiko?

Čia likimas…Buvau vienintelis iš giminės, kuris galėjo išsaugoti tėviškę. Teta pakvietė sugrįžti į Raseinius. Po instituto baigimo nebuvo tokio plataus darbų pasirinkimo. Su žmona nusprendėme keliauti į Raseinius.  Atvykome, atrodo, 1986 metais ir pradėjome
dirbti I – oje vid. mokykloje. Prasidėjo namo statyba, žodžiu, pradėjome kurti šeimą. Daug laiko atėmė buitiniai darbai, todėl kūrybai laiko buvo mažokai.

Kokie pirmieji tavo kūriniai?

Turėčiau paminėti kunigo V. Griganavičiaus užsakytą kryžių Raseinių bažnyčios šventoriuje. Dabar šis kryžius baigia „ nugyventi“ savo amžių. Nuo šio darbo ir prasidėjo aktyvioji mano kūryba.

Tavo kūrėjo statusas prasidėjo nuo tautodailininko vardo ( anksčiau – liaudies meistro). Kadatai buvo?

Vilniuje, minėtoje laboratorijoje, dar prieš mane dirbo žinomi medžio drožėjai Juozas Binkis ir Edmundas Alekna. Jie įvertino mane ir paskatino įsilieti į tautodailininkų gretas. Tuomet ir pradėjau dalyvauti parodose.

Kryžius Popiežiui Jonui Pauliui (čia buvai konkurso nugalėtoju), Tautos kryžius Betygaloje, sukurtas kartu su J.Grabausku – tai vieni iš ryškiausių tavo kūrybos darbų. Ką pats galėtum išskirti?Gal ir be jų yra įdomesnių darbų tavo kūryboje?
Tautos kryžiaus Betygaloje pagrindinis atstatymo iniciatorius buvo šio miestelio siela – mokytojas Antanas Juška. Atvirai  pasakius, kiekvienas darbas turi savo istoriją ir apie juos galima kalbėti labai plačiai… Žinoma, reikšmingą vietą užima kryžius Popiežiui Jonui
Pauliui. Tikrai nereikėjo galvoti apie lėšų taupymą, buvo galima dirbti maksimaliai kūrybiškai ir realiai.

Šiandien galima pasakyti, kad esi ryškiausias medžio drožėjas Raseinių krašte. Nesi vien tik kryždirbys. Mėgsti ir taikomąją dailę, esi prisilietęs prie sakralinio meno. Prašau pasakyti, kokį medžio drožėją galėtum išskirti Raseinių rajone?

Lengva kalbėti apie išėjusius anapilin. Iš bet kokio amžiaus kūrėjoaš turiu ko pasimokyti.   Vartotojams palieku teisę įvertinti. Patinka Z.Liekio darbai ir jo
kūrybinė filosofija.

Kalvystę pasiekė mechaniniai (pneumatiniai) kūjai. Ant metalo nelieka kalvio nuoširdaus „plaktelėjimo“ žymės. Panaši situacija yra su kryždirbyste. Ateina pragmatiška medžio apdirbimo technologija. Ar nemanai, kad tai atitolina mus nuo tradicijų?

Nemanau, dabartinės technologijos pagreitina nuobodų parengiamąjį medienos paruošimo procesą. Vis vien įdedama „dūšia“. O kur dar ornamentika, kitos dekoro detalės – visa tai – kūryba.

Teko girdėti menotyrininkų nuomonių, kad nepaisant to, jog Lietuva JUNESCO vertinama  kaip kryždirbystės šalis, čia išaugo kičo apraiškų. Atsiranda labai daug
profanacijos.

Dažnai čia kaltas pats užsakovas. Žmonėms pastatytas kryžius yra
šventas dalykas, ir jie nesigilina į jo meninį turinį.

Tačiau kiekvienas regionas turi savo paveldą, ir mes jį kiek galime turime išsaugoti.

Manau, kad tai turi būti koreguojama, pats minėjai kryžiaus statymo Šiluvoje komisiją. Gal tuomet ir buvo atsižvelgta, jog buvau vietinis ir nenuklydau nuo krašto tradicijų. Prieš statant kryžių užsakovas turėtų susipažinti su eskiziniais projektais. Tačiau sustabdyti įvairių tradicijų ir kultūrų miksavimo negalima ir nebeįmanoma.

Aš suprantu, kad daug kas neįmanoma, kad mes visi einame „į plastmasę“, kad, deja, visa kultūra popsėja, bet….

Sutinku, tačiau čia civilizacijų kultūrų samplaika. Esu ne kartą sakęs ir atkalbinėjęs žmones, kad nebūtų statomi objektai, kurie nepuoštų mūsų krašto. Nepamirškime, kad dabartinė ekonomika irgi daro savo poveikį, menininkai orientuojasi į paklausą ir dažnai
pamiršta idėjas.

Ačiū už pokalbį