RUDUO

Vladas DANUSAS

Man ankstyvas ruduo -
tarsi didelė šventė.
Kažką mąsto klevai,
nusidažę krauju.
O varnėnų būriai
tartum viesulas skrenda,-
tiems klevams, aišku,
liūdna be jų.

Kur bežvelgsi – arimai,
ganyklos bekraštės,
užsiklojusios balintų
siūlų skraiste.
Tokia žemė miela,
atidavusi naštą,
apsiprast dar nespėjus
su naująja našta.

Kaip saulėlydžiais
spindi paplentėj
tuopų lapai,
tirštai nubarstyti švinu…
Man ruduo -
tarsi didelė šventė,-
šventei reikia
savų dovanų.

*****

FĖJA

Ei, žmogau!
Mielas bičiuli!
Dienos bėga,
Kur tu žiūri?
Piniginė? Mašiniukas?
Ar trumputis sijonukas?
Reikia dvasiškai tobulėti,
O ne išorę mylėti.
Grožiu barščių neužkulsi,
Tik greičiau žemyn nupulsi…
Sutinku – save mylėk,
Bet ir kitą pakylėk.
Koks gyvenimas tik “imti”?
Didis džiaugsmas pasidalinti.
Gal kiti ir apkalbės,
Bet stiprybė tau padės.
Eik į priekį, tikslo sieki.
Būk žmogus – savim tikėki.