Rūkas

Jadvyga Evartienė

Rūkas apgaubia miestą, klonius.
Smelkias šalta drėgmė į kūną, širdį.
Lyg voras ji apraizgė ir namus, ir žmones.
Ji mūsų šauksmo, prašymų negirdi.

Rūke, lyg vandeny, plaukia namai ir medžiai.
Rodos, ir aš per tą bespalvį vandenį brendu.
Žmonių veidai pilki, niūrūs ir panašūs,
O minioje ko ieškau, laukiu – nerandu.

Rūke pasislepia draugai ir priešai,
Brangių ir artimų žmonių veidai.
Nors ir ilgai klajosi gatvėmis po miestą,
Pavargęs susiprasi, ko ieškai, jau nėra ir neradai.

Čia viskas drumzlina, nematoma ir paslaptinga.
Tikslių veidų, nei tikslių kontūrų nėra.
Gyvenimas atrodo toks netikras ir sustingęs,
Aiškios pradžios jame nei galo nebėra.

Mūsų gyvenimas – kova, skverbimasis pro rūką,
Ieškant tiesos, ramybės, tikro džiaugsmo,
Truputį meilės, šilumos, užuojautos truputį.
Nors trumpo, bet nesuvaidinto, tyro jausmo.

O kaip norėtųsi, kad viskas pasikeistų!
Kad ir veidai, ir medžiai būtų vėl tikri.
Kad nors trumpam šviesa viską nušviestų
Ir žmonės, lyg vaikai, būtų laimingi, laukiami.