SAUGOTINI OBJEKTAI

Viktoras VITKUS

2009-08-10

Raseinių savivaldybėje paminklosaugos ir paminklotvarkos specialistai svarstė klausimą dėl objektų įtraukimo į saugomų savivaldybės paminklų sąrašą. Tai daryti paskatino 2009-06-22 gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštas Nr. (13.1) 2–1708 „Dėl Šiluvos miestelio teritorijos bendrojo plano“. Jame sakoma, kad Šiluvos miestelio istorinė dalis yra į Registrą įrašyta kultūros paveldo vietovė, tačiau nėra paskelbta saugoma vietove ir jos apsaugai nėra įsteigto kultūrinio draustinio, kaip tai nustatyta NKPA 21 straipsnio 2 dalyje. Toliau diplomatiškai primenama: „(…) nesant nustatytos privalomos pirmenybės valstybei skelbti kultūros paveldo vietovę saugoma valstybės, šiuo atveju Raseinių rajono savivaldybė turėtų pirmiausia spręsti dėl Šiluvos miestelio istorinės dalies skelbimo / neskelbimo savivaldybės saugoma vietove ir dėl jos apsaugai reikalingo savivaldybės draustinio steigimo.“

Reikia priminti, kad dar 1992-07-13 LR KPI nutarimu Nr. 08-143 Šiluvos miestelio turgaus aikštė ir miestelio centrinė dalis nuo 1992-07-13 įtraukta į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Suprantama, kad šiandien Šiluvos istorinė dalis reikalauja juridiškai stabilaus statuso.

KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2009-03-24 aktu Nr. KPD-RM-1050 patikslino Šiluvos miestelio istorinės dalies vertingąsias teritorijos ribas ir rekomendavo steigti savivaldybės urbanistinį / architektūrinį draustinį. Šios rekomendacijos parengtos atkreipiant dėmesį į profesoriaus A. Miškinio Šiluvos miestelio urbanistinę studiją. Pasak jo, nepaisant gana vientisos viso miestelio ūkinės raidos, abi skirtingu laiku susidariusios jo dalys ne tik plano, bet ir užstatymo bei vaizdo požiūriu yra įgijusios gana reikšmingą savitumą. XVII a. viduryje susidariusi kompozicinė ašis tarp bažnyčios ir koplyčios XX a. pradžioje tapo ryškiausiu Šiluvos savitumą įprasminusiu požymiu. Būtent ši ašis ir tampa KPD Šiluvos miestelio istorinės dalies centru.

Jeigu Šiluvos miestelį gaubia įspūdinga sakralinė aura, tai Betygalos miestelis gali didžiuotis savo istorine, taip pat su krikščionybe susijusia, praeitimi. 1993-06-22 LR KPI nutarimu Nr. 01-8-306 Betygalos miestelio istorinė zona buvo įtraukta į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Vietovės laukia tokia pat kaip Šiluvos istorinės dalies „pripažinimo“ procedūra.

Tą dieną buvo svarstomas ir kitų statinių įtraukimas į savivaldybės saugomų objektų sąrašus. Tai: Alėjų Švč. Trejybės bažnyčia, Raseinių Švč. Trejybės cerkvė; Paežerio Švč. Trejybės koplyčia (Nemakščių sen.); Lečiučių Dievo Apvaizdos bažnyčia; Milašaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia; Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia ir koplyčia; Vosiliškio Šv. Juozapo bažnyčia ir varpinė; Šaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia ir varpinė; Betygalos bendruomenės namai; Paupio Šv. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo – bažnyčia; Paliepių Šv. Kryžiaus bažnyčia; Betygalos / Pilkalnio kapinių koplyčia; Betygalos II piliakalnio koplyčia, Katauskių koplyčia. 2007–2009 m. apie šiuos objektus surinkta gana solidi istorinė medžiaga, pateikta vaizduojamosios ir taikomosios dailės objektų charakteristika. Apsistota ties pirmaisiais 9 objektais, neskaitant 2 urbanistinių vietovių. Savivaldybės tarybos komitetai ir pati taryba svarstys, kokius statinius ir vietoves įtraukti į saugotinų objektų sąrašus. Kiekvienas objektas turi savo „cinkelį“, todėl nebuvo taip lengva apsispręsti.

Alėjų bažnyčia (1939 m.) yra tas vienintelis sakralinis pastatas rajone, pretenduojantis į medinę neogotiką. Nors jame gausu eklektikos, ją reikia vertinti kaip statinį, turintį istorinių paralelių su Raseinių bažnyčia. Įdomi ir dar neišaiškinta dviejų konfesijų sąsaja – altoriuje yra dvi pravoslavų ikonos. Saugomi pastato tūris, fasadai, medinės konstrukcijos, pagrindinė planinė struktūra su priklausiniais.

Raseinių cerkvė (1870 m.) yra ne tik profesionalus bizantinio stiliaus statinys, bet neša savyje ir skaudžią mūsų šaliai istorinę naštą, žyminčią koriko grafo Baranovo Lietuvos rusifikavimo laikotarpį. Šiai dienai – tai vienintelis kitos konfesijos statinys Raseinių krašte, atkreipęs vedančiųjų šalies architektūros teoretikų dėmesį.

Kalbant apie Lečiučių bažnyčią (1789 m.), reikia pažymėti jos organišką įsiliejimą į kraštovaizdį bei unikalią archajišką medinę architektūrą.

Milašaičių bažnyčia jau seniai prašosi atidengiama senojo altoriaus. Tai tikrai įspūdingas lietuvių liaudies meno kūrinys, kuriame nėra pernelyg didelio skulptūrų atlikimo „saldumo“. Apie ją ne kartą kalbėjo šviesios atminties Tėvas Stanislovas. Vertingi tapyti navos sienų karnizai.

Paežerio Švč. Trejybės koplyčia (XIX a.). Saugomi pastato tūris, fasadai, medinės konstrukcijos, pagrindinė planinė struktūra. Koplyčia turi savitą Nemakščių kraštui istoriją ir sakralinę vertę.

Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia ir koplyčia pastatyta XIX a. Koplyčia užima vieną svarbiausių vietų Kauno regiono mitologinių objektų sąraše. Bažnyčia yra liaudies klasicizmo statinys rajone, patekęs į Lietuvos architektūros istoriją.