Šeimos gražiu tikėjimu, Dievo valioje tapęs kunigu

Siųsti Versija spausdinimui

Pranas LAURINAVIČIUS

- Pasaulį išvydote nuostabiu metų laiku, kai vasara brandina laukuose derlių, sodai nokina vaisius, o ir gėlynų žydėjimas pačiame gražume. Jūsų gyvenimas taip pat pačiame brandume, nugyvenote pusę amžiaus, kaip pats sakote, Viešpats Jums dovanojo puikų gyvenimą ir esate pasirengęs šia dovana dalintis su visais. Kur gavote tą Viešpaties dovaną, kada pirmąkart pažinote Dievą?

- Gimiau 1961 m. liepos 21 d. Lazdijų rajone, Krosnos apylinkėje, Saltininkų kaime, Stasės ir Vlado Staniulių šeimoje. Kartu augo sesuo Angelė, pusseserė Roma. Aš mokiausi Saltininkų pradinėje mokykloje, Krosnos vidurinėje, 1982 m. baigiau Daugų žemės ūkio technikumą, įgijau techniko mechaniko specialybę. Pirmoji pažintis su Dievu ir Viešpaties dovana – iš šeimos. Mano abu tėvai buvo giliai tikintys, net ir sovietmečiu rasdavo laiko bažnyčiai. Mama daugiau nei trisdešimt metų išdirbo kolūkio kontoroje, tėvukas laukininkystėje. Tėvas, sulaukęs 80 metų, dar savarankiškai tvarko savo ūkelį: užsiaugina kiaulių, laiko arklį, vištų, pasišienauja. A. a. mamai, kurią prieš pusantrų metų pasišaukė Viešpats, bene daugiausiai esu dėkingas už įskiepytą tikėjimą. Pamenu, dar mokiausi pradinėje mokykloje; laidojant garbų kolūkio žmogų, mokytoja liepė tik įnešti gėles į bažnyčią, o patiems išeiti. Mes taip ir padarėme, bet mano mama, pamačiusi per kontoros langą, kad ir aš išėjau iš bažnyčios, mane sugrąžino, paaiškino apie pagarbą mirusiajam. Bažnyčios aš nesišalinau, o kai einant 9 metus pakvietė patarnauti Mišioms labai džiaugiausi. Iki pat šių dienų prisimenu tą jaudinantį momentą. Visad su pagarba prisimenu pirmuosius savo gyvenime sutiktus kunigus, kurie savo gražiu elgesiu ir pamaldumu, geru pavyzdžiu paskatino kunigystei – tai Jonas Baranauskas, Vytautas Budas.Nuo tėviškės namų nenutolau. Jei tik turiu galimybių, visada aplankau tėvuką ir buvusią savo parapiją Lazdijų rajone Krosnos Šv. Mato bažnyčioje. Liepos 17 d. dalyvavau atlaiduose, aukojau šv. Mišias.      

- Šeima – didžiausia vertybė. Meilė tėvams, seneliams – visų dorybių pamatas. Papasakokite, kokia tolimesnė Jūsų gyvenimo atkarpa?
- Po technikumo pašaukė į sovietinę armiją, tarnavau Leningrade, Petrograde netoli Ladogos ežero, mokė seržantų mokykloje, po to išvežė į Murmansko raketinį dalinį.
Paskyrė leitenanto pavaduotoju, taigi tapau dideliu viršininku. Priesaiką priėmiau, bet pasakiau, kad esu tikintis, tai stoti į komjaunimą per daug ir neragino. Nežinau, gal kai kur ir būdavo tos vadinamos dedovščinos, bet mūsų dalinio vadovai, ačiū Dievui, buvo pavyzdingi, gerbė eilinių požiūrį į tikėjimą. Vienas iš vadų, pamenu, yra prasitaręs – jei žmogus tiki, tai ir juo pasitikėti labiau gali. Kas tarnavo armijoje, žino, kaip malonu sutikti savo žemietį. Aš tarnaudamas sutikau iš Raseinių krašto, nuo Paupio kilusį Antaną Mačiulį. Po tarnybos grįžau į gimtinę, dar dvejus metus dirbau „Švyturio“ kolūkio meistru reguliuotoju. Kai tapęs kunigu atvykau dirbti į Viduklės bei Paupio parapijas, ir vėl sutikau Antaną Mačiulį, su kuriuo kartu Murmanske tarnavome. Antanas dabar mano parapijietis, padeda per kalėdojimus. Antanas vis primena, kad dar armijoje apie kunigystę užsimindavau.
- Tikriausiai vaikystėje išgyventas artumo bažnyčiai jausmas pasąmonėje užkodavo pasirinkimą tapti kunigu. O gal tai Dievo pašaukimas? Kur baigėte kunigystės mokslus?
- 1987 m. įstojau į Kauno kunigų seminariją, po ketvirto kurso atlikau praktiką Kaune, Vilijampolės Šv. Juozapo bažnyčioje. Klebono L. Vaičiulionio prašymu, mus, kelis
klierikus, įšventino anksčiau. Taigi, pirmoji parapija buvo Vilijampolės Šv. Juozapo bažnyčia. Ten dirbau iki 1993 m., tais pačiais metais atvykau dirbti klebonu į Betygalą, o 2000 m. buvau paskirtas Viduklės ir Paupio parapijų klebonu.
- Esate iš tų, kurie dažnai neperkeliami iš parapijos į parapiją – kunigo Maironio apdainuotoje Raseinių žemėje – jau 18 metų. Ar yra kokių nors skirtumų tarp parapijų?
- Parapijos, kaip ir tikėjimas, panašios. Juk tikėjimas nemoko blogų dalykų, moko mylėti žmones, būti jiems atlaidiems ir gailestingiems. Visose parapijose tikintieji panašūs. Kiekvienas žmogus – tai Dievo kūrinys, o parapija – tai bendruomenė, kurią vienija tikėjimas Dievu. Galiu pasidžiaugti žmonių veiklumu, pamaldumu, kiekvieno žmogaus asmenybės išskirtinumu.
- Ar teko per tuos kunigavimo metus akivaizdžiai padėti žmogui, kuris buvo patekęs į sunkią dvasinę būseną?
- Kiekvienas gyvenime nešame savo kryžių. Mūsų, kunigų, pareiga kiekvienam šiek tiek padėti nešti tą kryžių, ir mes tai darome per pamokslus, per išpažintį, per kiekvieną susitikimą, bendravimą. Pamenu, Vilijampolėje pirmaisiais metais teko vos ne iki paryčių klausyti jauno žmogaus išpažintį. Daug kalbėjomės, žmogus suprato, kad pasitraukti iš gyvenimo – tai ne pats geriausias sprendimas. Gera būna, kai su ašaromis sutiktą žmogų išleidi su šypsena.
- Ar neteko suabejoti savo pasirinkimu?
- Kunigystės pašaukimas nėra mūsų pačių pasirinkimas. Tai susitikimas su Jėzumi, jo kvietimo priėmimas. Jei suabejočiau Jėzaus buvimu, suabejočiau ir savo pasirinkimu. Jis mane pašaukė, Jis mane veda.
- Ar savo asmeniniu pavyzdžiu esate atvedęs į kunigystę jaunų vaikinų?
- Veste nevedžiau, bet malonu, kad du vaikinai, su kuriais artimai bendravau, kai dirbau Betygalos parapijoje, pasirinko kunigo kelią. Vienas jų – Darius Varnelis iš Skirmantiškės kaimo. Vaikinas kitais metais jau švęs penkerių metų kunigystės sukaktį ir savo 30-metį. Jis šiuo metu dirba ten pat, kur ir aš pradėjau savo kunigystės kelią – Vilijampolės Šv. Juozapo bažnyčioje. O kitas vaikinas Audrius Mikitiuk dirba Jonavos dekanato dekanu.
- Dvasiniai, pastoraciniai reikalai, sielovada, pagaliau ir bažnyčios priežiūra, finansiniai ir kitokie rūpesčiai reikalauja daug laiko. Ar randate bent valandėlę pomė- giams, knygoms, televizijai?
- Nemažai tenka važinėti, mėgstu vairuoti, apie techniką nusimanau, groju gitara, bet tam tikrai neturiu laiko. Knygų daug neskaitau, bet mėgstu paskaityti psichologinio, teologinio pobūdžio literatūrą, kaip antai „Vienuolis, kuris pardavėFerrarį“, „Laimėk nekovodamas“. Kai kurias televizijos laidas pažiūriu prabėgomis, priklausomybe kompiuteriui dar nesusirgau. Žinoma, nemažai laiko atima ir kai kurių dokumentų tvarkymas. Džiaugiuosi, kad turiu veiklią pastoracinę tarybą – Viduklėje ir Paupyje į mano prašymą visada atsiliepia. Stengiuosi, kiek leidžia galimybės, pabūti su kaimų bendruomenėmis jų šventiniuose susiėjimuose. Šiek tiek darbų krūvis sumažėjo, kai į Viduklės ir Paupio parapijas atėjo dirbti dar vienas kunigas – Juozas Čičirka.
- Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčioje šv. Mišioms visada patarnauja gausus  jaunimo būrys. Kitur nedažnai tai pamatysi.
- Tai jau susiklosčiusios gražios šios parapijos tradicijos. Jas radau prieš 11 metų čia atėjęs, stengiuosi ir toliau puoselėti. Vaikų amžius -  10-12 metų, yra vyresnių. Gyvuoja gražus apie 25 asmenų jaunimo choras. Jam vadovauja vargonininkė Jurgita Underienė. Su jaunimu kiekvieną vasarą važiuojame į stovyklą, dažniausiai prie jūros. Be galo esu dėkingas šios bažnyčios zakristijonui Petrui Kačiušiui, čia dirbančiam per 30 metų, kuris vaikučius ruošia Pirmajai Komunijai, bei Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos direktorei Janinai Jasiulienei ir visai gimnazijos bendruomenei už glaudų bendradarbiavimą su bažnyčia, taip pat ir Paupio, Pryšmančių mokykloms. Džiaugiuosi gyvybinga Viduklės parapija, aktyvia maltiečių veikla, jie jau daug metų bendradarbiauja su Vokietijos Bremeno Šv. Antonijaus parapija. Maltiečiams vadovauja energinga seniūnijos socialinė darbuotoja Gerda Visockienė. Taip pat džiaugiuosi, kad turiu tėviškus vyskupus – Sigitą Tamkevičių, Joną Ivanauską. Taigi, ir tie džiaugsmai, ir rūpesčiai būna malonūs, nesunkūs, kai supa nuostabūs vienminčiai žmonės.
- Šiek tiek pakalbėjome apie sielovadą, apie vieną kitą artimą žmogų. Žinau, kad netrūksta rūpesčių ir ūkinėje veikloje.
- Bažnyčia reikalinga tam, kad joje gyventų siela. Bažnyčia – tai ne vien kunigo namai, tai visų namai. Malonu, kad abiejų mano parapijų tikintieji puikiai tai supranta, visada prie tų namų tvarkymo prisideda aukomis, talkomis. Už tai esu be galo dėkingas. Prieš porą metų atšventėme Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčios garbingą 200 metų jubiliejų. Jos metai ir autoritetas įpareigoja pagarbiai ir atsakingai elgtis. Nemažai darbų puošiant, gražinant bažnyčią nuveikė kunigai Viktoras Aukštakalnis ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Per pastaruosius metus restauravome bažnyčios bokštą, nudažėme fasadą, nulakavome bažnyčios grindis, sutvarkėme suolus, atnaujinome altorių. Užbaigtas tvarkyti bažnyčios šventorius, nemažai padaryta ir kitų darbų. Šią vasarą perdažysime visą bažnyčios stogą. Nemažai remonto darbų padaryta ir Paupio bažnyčioje. Tvarkant parką priešais bažnyčią, planuojame restauruoti nuostabų architektūrinį statinį – senąją kleboniją. Prisiliečiant prie saugotinų dalykų, privalu elgtis atsargiai. Mums visada pataria ir pagalbą suteikia Raseinių r. savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistė Gražina Pečkaitienė, esame už tai jai dėkingi.
- Krikščionių pasaulis – tai tarsi kovos laukas, kuriame be maldos neišgyvensi. Ką be maldos palinkėtumėte savo parapijos žmonėms?
- Aišku, pirmiausiai Dievo palaimos. Dievas mylinčioms širdims – begalinis. Taip pat vienybės, meilės, pakantumo, užuojautos, pagarbos vieni kitiems. Prisiminkime, kad kiekvienas esame Dievo kūrinys, o kas nemyli savo kūrinio? Tad neabejokime – visus mus myli Dievas, nes mes jo kūriniai. Tikėjimo ir meilės ne tik parapijiečiams, bet ir visiems, su kuriais teko bendrauti, susitikti gyvenime.
- To paties linkiu ir Jums, gerbiamas klebone, gražaus ir brandaus asmeninio jubiliejaus proga kartu su Viduklės parapijos pastoracine taryba. Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.

Komentarų nėra