Šilinės – 2010
Pupų Dėdė, ilgametis Šilinių atlaidų dalyvis pasakojo, kad į Šilines atvyksta nuo pat paauglystės. Jau apie 35 metus kasmet be pertrūkio atvažiuoja į atlaidus ir dar prisimena tarybinių laikų Šiluvą. „Tiesa, anksčiau negrodavau ir nedainuodavau, užsiimdavau fotografija, – atvirai pasakojo Pupų Dėdė, – darydavau tautines nuotraukas, vinjetes ir pardavinėdavau. Kurti dainas ir dainuoti pradėjau maždaug prieš 15 metų. Kai pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga, kilo noras dainuoti. O Pupų Dėde praminė tada, kai pradėjau kritikuoti valdžią ir kurti kupletus. Senukai, matę prieškarinį Pupų Dėdę, įžvelgė manyje panašumų ir bendrybių. Aš grojau armonika, kaip ir tas prieškarinis Pupų Dėdė, ir apdainuodavau blogybes, negerus politikus. Keliautoju tapau tik prieš keletą metų, jau aplankiau 3 žemynus: Europą, Aziją, Afriką. Mano misija – garsinti pasaulyje Lietuvos vardą, dar visur vežuosi ir Šiluvos Marijos paveikslą.“ Kelionėse Pupų Dėdė pasakojo patyręs daugybę nuotykių, teko net akistatoje su mirtimi pabūti. Tačiau, kaip matome, jis gyvas ir sveikas – kuria planus Lietuvos vėliavą nuskraidinti į Amerikos žemyną, o vėliau – bus matyt, beliks tik Australija. „Šiluvoje nesu jokių nesupratimų patyręs, nebent koks labai pavydus žmogus pasitaiko, kaip aš vadinu, pavydo ligonis. Ateis, apšauks. Sako, kam tu čia, ar reikia to, ko tu su vėliava važinėji? Tai aš jam atsakau – važinėk ir tu, aš ant tavęs nešauksiu. Mano požiūriu, nei viena šventa vieta Lietuvoje savo unikalumu negali prilygti Šiluvai, net Aušros Vartai man – tik po Šiluvos.“ Jis pripažino, kad tarybiniais laikais žmonių į Šiluvą susirinkdavo daug daug kartų daugiau. Priežastis – suvaržymai, o vidinis laisvės troškimas vertė žmones nepaklusti, tai buvo tam tikra protesto forma prieš okupantus. „Dabar žmonių mažiau – per tiek metų daug tikinčiųjų išmirė, kitas dalykas – pasunkėjo socialinė situacija, ne visi žmonės turi pinigų atvažiuoti, ypač toliau gy-venantys.“
Pupų Dėdė prašo paremti šuniukus, prie jo kojų susirangiusios jaunos, vos 4 mėnesių šunytės – Juodė, Rudė ir Bagyra, o jų garsieji tėveliai, apkeliavę daugybę pasaulio šalių, mašinikėje ilsisi. „Lietuvos vardo garsinimui aš dar ir pats galiu užsidirbti, o šuniukai tai negali.“
Iš Šiaulių atvykusi Aldona Juozapaitienė pasakojo, jog ją kasmet traukte traukia į Šiluvos atlaidus. „Esu kilusi iš Tytuvėnų, čia man viskas pažįstama, artima, traukia ir malda, ir pati aplinka, ir žmonės. Į Šilines traukdavome nuo pat vaikystės, pėsčiomis maždaug per 2 -1,5 valandos iš Tytuvėnų ateidavome. Jei kaimynai su arkliu nuveždavo, labai smagu būdavo.“ Aldona prisiminė, kad anais laikais į atlaidus suplaukdavo labai daug elgetaujančių, luošių. Jos manymu, dabar į atlaidus susirenka daugiau žmonių ir pamaldos iškilmingesnės, nei tarybinais laikais. „Visad manydavau, kad Šiluvos koplyčia statyta labai seniai, tik dabar perskaičiau, kad ji pradėta statyti 1912 metais. Pamenu, tėvas pasakojo, kad statant koplyčią vokietis meistras atsigulė popiečio ir susapnavo, kad nukrito nuo koplyčios. Atsibudęs papasakojo savo sapną, darbininkai patarė jam tądien nelipti ant pastolių, tačiau meistras nepaklausė. Belipdamas pataikė ant nepritvirtintos lentos – nukrito ir užsimušė“, – pasakojo įdomią istoriją maldininkė.
Petras Vaitelis atvyko iš Dotnuvos, jis yra baigęs Šiluvos pagrindinę mokyklą. Vyriškis prisimena, kad daugiau nei prieš 20 metų žmonės į Šilines braute braudavosi, nes atlaidai buvo draudžiami. „Mus, moksleivius, vertė stoti į komjaunimą, saugoti, kad per atlaidus nepardavinėtų kryželių, stebėti, kas pardavinėja. Šiluva – tikrai šventovė, bet dabar tikyba, gal dėl Brazausko ar dar ko nors, šoksta į šoną. Daug yra skaudulių, tai jau politika, geriau apie tai nešnekėti. Čia buvo gatvė išgriauta, išvartyta, girdėjau, kad ir dalį kapinių ketino nuversti – Dieve, ar galima senolius pajudinti? Kažkas panorėjo padaryti čia Luvrą, tačiau šiluviškiai mano kitaip. Ši aikštė padaryta per ugnį, kraują, plieną.“
Kauniečiai Žavinta ir Edvinas Šiluvoje ketvirtus metus prekiauja kermošiniais saldainiais: „Per atlaidus kasdien važinėjam iš Kauno, atsikeliam 5 ryto ir atvažiuojam. Šiaip visoje Lietuvoje prekiaujam – pažiūrim internete, kur vyksta tuo metu atlaidai, ir šaunam į bet kurį Lietuvos kraštą. Tai šeimos tradicija – senais laikais močiutė gamindavo ir prekiaudavo saldainiais, dabar – tėvai, kai reikia, mes padedame, bet nenorėtume tuo užsiimti užaugę. Turim saldainių gamybos specialų receptą, tėvai niekam neleidžia sakyti. Žmonės galvoja, kad šitie saldainiai pagaminti iš krakmolo, bet čia nėra jokio krakmolo, kruopų nei kiaušinių.“ Jaunieji saldainių meistrai tepasakė, kad pagrindiniai saldainių komponentai – cukrus ir vanduo, o dar dviejų neišdavė… Žavinta ir Edvinas sakė, kad jiems patinka Šiluvos miestelis, malonu po jį pavaikščioti. Jaunuoliai taip pat pastebėjo, kad pernai ir užpernai buvo didesnis piligrimų antplūdis, imdavo saldainių didesniais kiekiais, o šiemet apskritai žmonės mažiau perka, visiems brangu, brangu…
Tvarką atlaidų metu prižiūrintis Kauno apskrities VPK Raseinių r. skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas Laimonas Šilkus sakė, kad parnešimų apie vagystes nesulaukė, tačiau girdėjo, kad praradusių pinigines buvo. Tik neaišku – pavogė ar pats žmogus pametė. Viešosios tvarkos pažeidimų ar vairuotojų nusižengimų taip pat nedaug. Pagrindinė vairuotojų nuodėmė – sustojimas neleistinose vietose. „Turime fotoaparatą – privažiuojame, nufotografuojame ir paskui siunčiame nuotraukas į rajonus, iš kurių atvykę žmonės, ir jie nubaudžiami. Neturime tiek pajėgų, kad galėtume prie kiekvieno žmogaus sustoti ir pasakyti, kad po ženklu nestatytų mašinos.“ Pareigūno nuomone, kaip šeštadienį, žmonių Šiluvoje palyginti nedaug, ankstesniais metais savaitgaliais jų būdavo daugiau: „Priklauso, kaip sutampa dienos, jei būtų sekmdienis ir 13 diena, būtų labai daug žmonių. Dabar nemažai, bet būdavo ir daugiau. Mums Šiluvos atlaidai - tik darbas, ne melstis atvažiuojame. Esu krikščionis, bet į bažnyčią nelabai vaikštau.“
22 metus Šiluvoje gyvenantis Virgilijus Mockus, prekiaujantis savomis rankomis žiestais moliniais indais, sakė, kad šiemet nėra labai didelio maldininkų antplūdžio. Tarybiniais laikais, kai į Šiluvos atlaidus buvo draudžiama važiuoti, daugiau žmonių prisirinkdavo: „Negali žinot, kodėl taip yra. Teko girdėti, žmonės pasipiktinę, kad katalikų dvasininkija neleido A. Brazausko palaikų į Arkikatedrą įnešti. Dar kiti piktinasi, kad Bačkys su Landsbergiu per daug nori savo valdžią rodyti. Šiaip žmonių atvažiuoja iš visos Lietuvos ir ne tik. Čia tiek praeina– ir lenkai, ir latviai, ir italai, ir vokiečiai – vos gali susikalbėti. Štai vakar buvo net iš Maskvos atvažiavę žmonės, nusipirko molinukų už 160 litų. Sakė, Maskvoje yra panašių, bet ne tokių, jie norėjo tikrų lietuviškų gaminių.
Dauguma žmonių vis tik atvažiuoja pasimelsti, o toliau – kaip kas. Jei autobusų vairuotojai palaukia – pavaikštinėja, apsiperka. Visi čia suvažiavę ir besimeldžiantys Šiluvą laiko stebuklinga vieta. Aš ir pats manau, kad gyvenu šventoje, stebuklingoje vietoje. Jau 2,5 metų sergu leukemija, bet dar gyvenu – tai man yra stebuklas. Dar ir dirbu, turiu ką žmonėms parodyti. Šiluva – nuo senų senovės patrauklus miestelis, jau vien tuo, kad čia yra akmuo su įspausta Marijos pėda, dar yra vadinamoji Šnabos pypkė – pušis, ant kurios šakos buvo nusileidusi Marija.“
