Šlapių žemių savininkai buriasi į asociacijas

Siųsti Versija spausdinimui

Nijolė PETROŠIŪTĖVyr. specialistai melioratoriai  Vilmantas Bacys ir Antanas Bartkus  ragina nepraleisti ES paramos  šanso ir burtis į asociacijas.

Kasmet vis daugiau nuostolių patiria šalies ūkininkai dėl vis labiau gendančios žemės sausinimo sistemos. Ūkininkai, supratę, jog valstybė tik deklaruoja, kad žemė yra jos turtas, o realiai nieko nedaro to turto išsaugojimui, suskubo patys burtis į asociacijas ir gelbėti melioracijos sistemas, pasinaudodami ES parama. Raseinių rajono ūkininkai yra tarp pirmaujančiųjų ne tik Kauno regione, bet ir šalyje, supratę, jog skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.

Valstybė atsikratė

Raseinių rajone yra daugiausiai apskrityje drenažu sausinamų žemės ūkio naudmenų – apie 92 tūkst. ha. Kaimo reikalų skyriaus vyr. specialistas Antanas Bartkus sako, jog apie 60 proc. drenažo sistemų jau yra susidėvėjusios, o kai kuriuose plotuose jos susidėvėjusios ir visu 100 proc., nes drenažo sistemos tarnavimo laikas yra apskaičiuotas maždaug 40-čiai metų, o rajono kai kurioms sistemoms jau yra daugiau kaip 60 metų. Tą rodo ir gaunami gyventojų prašymai sistemoms remontuoti. Paskutiniuoju metu jų gauta per 20, tačiau tokie prašymai, akcentuoja A.Bartkus, priimami tik valstybei priklausančių melioracijos įrenginių remontui. Mat Vyriausybė, nebegalėdama rimtais argumentais atremti žemdirbių nepasitenkinimo, 2004 m. „patobulino“ melioracijos įstatymą ir jame įteisino, jog drenažo sistemos, kurių vandens rinktuvai yra mažesni nei 12,5 cm skersmens, yra pačių žemės savininkų nuosavybė, ir būtent patys žemės savininkai privalo rūpintis drenažu.

Valdiško drenažo bėdos

Tačiau valstybei sunkiai sekasi susidoroti ir su gerokai sumažėjusia melioracijos įrenginių dalimi. Štai praeitais metais Raseinių rajono melioracijos įrenginių remontui skirta tik 743 tūkst. litų, kai tuo tarpu raseiniškių melioratorių žinioje yra 32 tiltai, 6 užtvankos, apie 2000 pralaidų ir kt., kuo rūpintis privalu pirmiausiai. Pasak A.Bartkaus kolegos, vyr. specialisto Vilmanto Bacio, nesirengiančio kritikuoti melioracijos įstatymo, ketinimai darant pakeitimus melioracijos įstatyme gal ir geri buvę, bet įstatymas be pinigų neveikia. Dar kita bėda, jog nėra kompleksiško melioracijos įrenginių tvarkymo praktikos. Nebus naudos iš atskirai melioruojamų, remontuojamų plotų, jei už tavo sklypo ribos bus užsikimšęs magistralinis vamzdis ar net bebrai bus susikrovę užtvanką.

Buriasi į asociacijas

Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Arvydas Žukauskas sakosi galįs pasidžiaugti, jog rajono žemdirbiai aktyviai buriasi į asociacijas. Asociacijos šiandien yra vienintelė reali galimybė susitvarkyti melioracijos sistemas. Vedėjas pripažįsta, jog ir jų rajone asociacijų kūrimasis neįsilingavo iškart, reikėjo ilgai žemdirbiams aiškinti asociacijos privalumus, nemažai reikėjo įtikinėti, bet galop jų aiškinamasis darbas vis tik davė rezultatų. Aplinkiniuose rajonuose dar tik pasirodė pirmosios tokios kregždės, o  Raseinių rajone yra įsikūrusios 6 asociacijos, iš kurių 4 jau vykdo projektus, o dar dvi pateikė paraiškas vertinimui.
V.Bacys pastebi, kad į asociacijas pirmiausiai buriasi stambių ūkių savininkai, nes būtent jie patiria daugiausiai nuostolių. Ekonominio žemių vertinimo Lietuvoje
teorijos kūrėjas akademikas Vaclovas Mališauskas teigia, jog melioruotose žemėse javų derlingumas yra 25-30 proc. didesnis. Šiandienos pažangiuose ūkiuose tai – papildomos 2 tonos grūdų iš hektaro, neskaičiuojant technikos tausojimo, darbų atlikimo laiku ar jų spartos.
Asociacijų pionieriais Raseinių rajone tapo Stasys Mėlinis ir Vincas Macijauskas. Netrukus jų pavyzdžiu pasekė ir Nemakščių krašto ūkininkas Alfredas Bardauskas, o Girkalnio apylinkėse – Nauris Mėlėšius. 2010-ųjų gale buvo sulaukta dar dviejų projektų: Laimutės Ragaliauskienės iš Steponkaimio ir Vido Venckaus nuo Šušvės.
Kaip „Alio, Raseiniams“ sakė N.Mėlėšius, reikia tik dėkoti situacijai, leidžiančiai burtis į asociacijas, nes antraip jų valdomos žemės greitai virstų bevertėmis. Sakė, jau ir taip pakankamai su žeme kvailysčių pridaryta, kai nekilnojamas turtas – žemė – tapo kilnojama ir imta ją it paklodę tampyti po visą Lietuvą: „Aplink yra daug valstybinės žemės sklypelių, neturinčių šeimininko, kuriuose niekasnė neketina sausinti, o per tai kentėsime mes, gretimų sklypų šeimininkai“.
A.Bartkus su tokiomis ūkininko mintimis sutinka. Tai užsienio šalyse esą kitaip, kai kiekvieno drenažo sistema yra individuali, o tuo tarpu pas mus – bendri masyvai.

Trukdžiai

Reikalavimas prie projekto pridėti 10 proc. savų lėšų yra tik vienas trukdžių, ilgai neišjudinęs asociacijų kūrimosi. Vieno asociacijos projekto vertė yra 1 mln. 35 tūkst. litų. Reikalavimas prie tokios sumos pridėti 10 proc. savo lėšų yra dideli pinigai, kurių ūkininkai atliekamų neturi. Tačiau kur kas labiau, mano ūkininkai, tą procesą stabdo tai, jog nemažą dalį žemių ūkininkai nuomojasi, o tikrieji žemių savininkai dar nėra suinteresuoti leisti pinigus savos žemės gerinimui. Todėl žemės naudotojas, prieš įkurdamas asociaciją, labai rimtai apsvarsto, ar savininkas, kai dėl atliktos melioracijos padidės žemės vertė, nesugalvos jos parduoti, ar nepakels nuomos kainos ir pan. Be to, asociacijos nariai privalo įsipareigoti, jog penkis metus naudos tą žemę ūkio reikalams. Kaip garantuoti, jei žemė nėra tavo nuosavybė? Vedėjas A.Žukauskas mano, jog reikalavimas prie projekto prisidėti savo lėšomis yra geras: „Iš gyvenimo patirties galiu pasakyti: jei žmogus savo įnašu prisideda prie turto vertės sukūrimo, tai tas turtas yra kitaip ir tausojamas.“
Melioratoriai bei ūkininkai pastebi, jog lygiagrečiai su asociacijų kūrimusi būtina spręsti ir griovių priežiūros klausimus. Lenkijoje jau seniai teikiama europinė parama grioviams tvarkyti, o pas mus vis trūksta politinio sprendimo, jau keleri metai šis klausimas svarstomas, bet jis nejuda iš mirties taško. Tuo tarpu savanorių, jei grioviuose nėra malkoms tinkamų alksnių, griovių tvarkymui neatsiranda. Už tai į tokius griovius mielai atsikrausto bebrai, o jų užtvankų, kurias įmanoma išvalyti tik ekskavatoriumi, sukeltas vandens lygis grioviuose bemat „išjungia“ dešimtis hektarų aplinkinių drenažo sistemų.
A.Bartkus sako, jog ne tik krūmynai pridaro milžiniškos žalos melioracijos sistemai. Jis atneša parodyti asiūklių suaižytą drenažo vamzdelį. Sako, asiūklių šaknys užkemša drenažo arterijas bet kokiame gylyje ir jų iš ten jau nebeiškrapštysi.

Reikia skubėti

Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, kad ir daug valstybės kliurkų žemdirbiai bepriskaičiuotų, asociacijos šiandien yra vienintelė galimybė gelbėtis nuo mirkstančių plotų.
„Jei žemė sutvarkyta, iš jos paimi tiek, kiek ji gali duoti, o jei ne – tegausi tiek, kiek ji pati panorės atiduoti“, – taiklus ūkininkų pastebėjimas.
Melioracijos skyriaus specialistai prie to priduria: šiuo metu kaip tik vyksta naujas paraiškų priėmimo etapas, bet lėšos yra ribotos. Pražioplinėję iki vidurvasario, į šį
traukinį galite ir nebesuspėti.

1 Komentaras

  1. vėluojam

    2011-03-24 20:55

    Kol buvo pinigų sočiai, tol snaudė ūkininkai, o kai jų liko trupiniai, ima judėti. Pražiopsojo tikrąją paramą.