Socialines darbuotojas lydi skandalai

Siųsti Versija spausdinimui

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Visą pavasarį Raseiniai klegėjo apie nesąžiningai pasielgusią socialinę darbuotoją, turėjusią prižiūrėti bejėgę senutę. Nedori, nesąžiningi žmonės nebūtų jokia naujiena nūdienos visuomenėje, bet šįkart tuo buvo kaltinama (o paprastų raseiniškių apkalbama) pačios Socialinių paslaugų centro direktorės Violetos Augustaitienės mama
Danutė Dapkienė.

Skundas

Šiųmetį pavasarį rajono Savivaldybės meras gavo Kaune gyvenančio Ipolito Žukausko skundą (jį persiuntė Raseinių rajono apylinkės prokuratūrai prijungti prie baudžiamosios bylos), kuriuo jis prašė padėti išspręsti konfliktą, kilusį tarp neįgalios senutės, jo giminaitės, ir ją globojusios socialinės darbuotojos, bei prašė padėti susigrąžinti iš socialinės darbuotojos senutei priklausančius pinigus. I. Žukauskas savo skunde nurodė, kad D. Dapkienė jo krikštamotę Antosę Barauskaitę slaugyti pradėjo 2009-ųjų kovo pradžioje. A. Barauskaitė buvusi iš tų senolių, kurie gauna nemažus pinigėlius: pensijos (su priedais) – 1066 litus ir slaugos pašalpos – 750 litų. Buvę sutarta, kad 500 litų A. Barauskaitė ir D. Dapkienė kas mėnesį atidės sutaupymui, o kiti pinigai buvo skiriami pragyvenimui. „750 litų tarpusavio susitarimu A. Barauskaitė mokėjo D. Dapkienei už jos slaugymą šeštadieniais ir sekmadieniais. 350 litų D. Dapkienė grąžindavo į Raseinių socialinių paslaugų centro kasą, o likusius pasilikdavo sau. Vienu metu, o tai galėjo būti apie 2010-ųjų balandžio pabaigą ar gegužės pradžią, jau buvo sutaupyta 6000 litų, kuriuos D. Dapkienė neva pasiskolino iš A. Barauskaitės. 2010 m. spalio pabaigoje mirus D. Dapkienės sūnui, ji iš A. Barauskaitės pasiskolino dar 2000 litų, kuriuos žadėjo greitai grąžinti, per tris mėnesius, tačiau jų negrąžino. Be to, D. Dapkienė 2011 metų sausio pabaigoje paėmė A. Barauskaitės pensiją ir jos taip pat negrąžino, o sausio 25 dieną D. Dapkienė susirgo pati ir paliko A. Barauskaitę visai be priežiūros“, – rašoma skunde.  Nuo to laiko A. Barauskaitė Socialinių paslaugų centro paslaugų atsisakė, ir ja iki pat mirties rūpinosi „Carito“ moterys.
I. Žukauskas savo skunde taip pat nurodė, kad  D. Dapkienė jiems pasakojo apie savo problemas šeimoje: „Skundėsi, kad dukra nebedirba, todėl ji ir dukra  neturi iš ko mokėti paskolų bankui, kad D. Dapkienės sugyventiniui reikia daryti operaciją, ir kad ji iš A. Barauskaitės paimtus pinigus atiduos vėliau, kaip ji pati sakė, dukra prasuks pinigų iš ES fondų socialinių reikmių projektams, kuriuos ji pati ir skirstys.“ O kartu ji juos ir gąsdindavusi: „Sakydavo, jei mes per įkyriai reikalausime skolos, tai ji išeisianti iš darbo ir kitos slaugytojos mes nebegausime.“

Rado skolas

„Carito“ moterys, iki paskutinio atodūsio slaugiusios A. Barauskaitę, sako, kad pirmiausiai jos susirūpinusios mokesčiais. Už juos įsiskolinimai jau buvę didžiuliai: už šildymą – 1177 litai, už elektrą – 285 litai, už šiukšlių išvežimą – 45 litai ir t. t. „Močiutė sužinojusi, jog tiek daug yra prasiskolinusi, labai sielojosi ir verkė, sakė meldžianti Dievą, kad jis neleistų jai numirti nors kam skoloje likus. Pagal išgales bandėme skolas mokėti“, – sakė viena „Carito“ moterų. „Mums skaudu, jog Dapkienė teisinosi, kad mokesčiams neužtekę pinigų. Tai kaip išgyvena tie seneliai, kurie gauna minimalias pensijas? Kaip jiems viskam užtenka? Barauskaitė tikrai nebuvo išlaidi, jos poreikiai tikrai buvo minimalūs. Be to, kaip tuomet po Dapkienės pinigų užteko ne tik einamosioms sąskaitoms užsimokėti, bet ir skoloms dengti?“ – kalbėjo antroji. Dar moterys pasakojo, kad D. Dapkienė su senute elgdavosi netinkamai, versdavo ją badmiriauti, neatlikdavo kitų pareigų. I. Žukauskas patvirtino, jog ir jam krikštamotė skundėsi nepriežiūra: „Aš ir kitiems giminaičiams sakiau, kad reikia kažką daryti, negalima leisti, jog Antosė, Sibiro badą iškentusi, dar ir Nepriklausomoje Lietuvoje badautų.“

Civiliniai reikalai

Prokurorų atsiųstas atsakymas I. Žukauską nuliūdino. Nors „D. Dapkienės veiksmuose yra požymių nusikaltimo, numatyto LR BK 183 str. 1 d., tačiau faktiniai duomenys, pagrindžiantys šio asmens kaltę baudžiamojoje byloje, yra tik pareiškėjo I. Žukausko parodymai prieš šį asmenį.“ D. Dapkienė prisipažįstanti, kad yra skolinga A. Barauskaitei (tik kur kas mažesnę sumą), „kurią pažadėjo grąžinti, todėl dėl šių aplinkybių A. Barauskaitės turtiniai interesai gali būti apginti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, nes skolos negrąžinimas nėra pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei.“ Prokuratūros atsiųstame atsakyme pripažįstama, kad „iš byloje surinktų duomenų matyti apie įsiskolinimus už nesumokėtus mokesčius butui išlaikyti, tačiau tyrimo metu nebuvo gauta faktinių duomenų, kiek iš tikro buvo panaudojama A. Barauskaitės išmokų, nes nebuvo renkami ir saugomi tokias išlaidas patvirtinantys dokumentai: kasos čekiai, sąskaitos.“ I. Žukauskas guodžiasi, kad dėl krikštamotės jis nė į teismą kreiptis negalįs, nes, kaip nurodęs prokuroras savo atsakyme, „A. Barauskaitė dėl sveikatos būklės nėra teismo sprendimu pripažinta neveiksnia ir nėra jai paskirtas globėjas.“ „Juridiškai šiuo atveju aš esu niekas. Kaip jūs, kaip kaimynas iš anapus gatvės. Jos interesų niekas nė negali ginti. Vaikų ji neturėjo, iš artimiausių giminių tik aš belikęs. Taigi, ko vertas prokuroro patarimas spręsti šią problemą civiline tvarka? Aš neturiu teisės kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo.“

Senų žmonių vaizduotė

Su V. Augustaitiene, buvusia Socialinių paslaugų centro direktore, dėl šių įvykių kalbėjome per patį jų įkarštį. Ji sakė, kad jos mama nėra pirmoji, kurią senukai apkaltina nebūtais dalykais. Kartu ji sakėsi mananti, kad ne iš piktos valios šitaip jie daro, nes senatvėje kartais viskas kitaip atrodo, todėl ir tokios problemos pasidarančios. Dar V. Augustaitienė sakė, kad ji nedaranti jokios įtakos tyrimui ir jis būsiąs toks, koks jau būsiąs. Nieko nežinanti ir apie mamos skolas.Viena „Carito“ moterų, globojusi A. Barauskaitę, ir šiandien lieka tvirtai įsitikinusi, kad D. Dapkienė vis tik privalėtų padengti visas A. Barauskaitės skolas, ir jų išieškotojas turėtų būti pati Savivaldybė. Juk A. Barauskaitė gyveno Savivaldybei priklausančiame būste, kadangi ji jau numirė, tai ir skolos liko Savivaldybei. „Kažkaip daugiau negu keista, kad per šitiek laiko, kol socialinės darbuotojos kvailino senutę, niekas iš Socialinių paslaugų centro taip ir nepasidomėjo, kaip jų darbuotojos atlieka savo darbą, ar globojamoji yra patenkinta ir t. t. Niekas nesidomėjo, ar mokama už Savivaldybės būstą. Kodėl? Šiaip jau nesumokėk mėnesį kitą ir bemat gausi grasinančius raštus. Čia buvo įsiskolinta tūkstančiais, ir niekas skolos neieškojo“, – kalbėjo I. Žukauskas. Karitietė Gintė, paskutinioji globojusi A. Barauskaitę, tikslina: raginimai susimokėti skolas ateidavę, nes ji, vos pradėjusi globoti senutę, apie skolas tik taip ir sužinojusi – gavusi raginimą susimokėti. Ir tada sujudusi tai daryti. Tik kodėl Savivaldybė, kuriai šis būstas priklausė, taip partizaniškai tylėjo? Kita pašnekovė stebisi, kam tuomet reikalingos socialinės darbuotojos, ir kokios išties yra jų funkcijos, jei jos I grupės neįgaliajai nesumoka net mokesčių? I. Žukauskas sakosi netgi pačiam Socialinių paslaugų centre teiravęsis, kodėl niekas netikrina, kaip dirba socialinės darbuotojos: „Bet mane kone kvailiu palaikė. Sakė, tu ką, žmogeli… Ar gali pavaldinys ti-krinti direktorės motiną? Niekas šiais laikais nenori būti savižudžiais, o ir anksčiau nelabai daug tokių buvo.“
Dabartinis Socialinių paslaugų centro direktorius Arvydas Spurga sakosi negalįs komentuoti to laikotarpio, kuomet centre nedirbo, tačiau vien tai, jei atsiranda net prielaidos tokioms kalboms, jau esą labai blogai, nes tai yra labai jautri sritis. Tačiau jų centras šiandien yra ant nemažų permainų slenksčio, ir jokių dalykų ateityje nebeturėtų pasitaikyti.

1 Komentaras

  1. Neįdomu

    2011-08-19 20:12

    Nesudominote, pone, Nijole. Nesuprantu kodėl Violetos nuotrauka, gal geriau tiktų Ipolito?arba Arvydo? Skonio reikalas….