Tailandas. Siamo karalystėje kenkėjus suvalgo

Nijolė PETROŠIŪTĖ
Ant mūsų stalo vis didesnės pagarbos sulaukia ryžiai. Kaskart parduotuvėse surandame iki šiol dar neregėtų ir neskanautų vaisių. Į mūsų guolį jau atkeliavo latekso pagalvės ir čiužiniai. Tik ne visi žinome, jog daugelis šių bei kitų puikių žemės ūkio produktų tarpsta Tailande, pietryčių Azijos karalystėje prie Indijos vandenyno.

Ryžiams reikia rankų

Didžiausią dalį Tailando ekonomikos sudaro žemės ūkis, tad tajai pirmiausiai savo kraštą vadina agrarine šalimi. Daugiausiai šalyje yra išauginama ryžių. Tik pabuvojęs Tailande imi suvokti, kokia gausybė yra ryžių rūšių, viena nuo kitos besiskiriančių ir forma, ir spalva, ir maistinėmis, net gydo-mosiomis savybėmis.Ryžiai – daugiausiai pelno nešanti žemės ūkio šaka. Tačiau regint vandenyje mirkstančius jų augintojus atrodo, kad ji yra ir sunkiausia. Gidas pasakoja, jog praktiškai visi darbai ryžių laukuose nudirbami rankomis. Sako, esą ir mašinų, tačiau šios daugiau nuostolių nei naudos nešančios. Net trečdalis derliaus prapuola, jei šį doroja mašinos. Tad lipa tajus į guminius batus, siekiančius užpakalį, ir ilgam užsimerkia ryžių laukuose, nes kai kuriuose šalies regionuose per metus nuimami net trys derliai, o du – visuomet. Tad vienas darbas ryžių lauke veja kitą. Tik turisto akims atrodo, kad šios šalies žemdirbiui yra gerai bent todėl, jog nereikia paisyti sėjos terminų, kada laiko turi, tada ir sėk. Bet iš tiesų, jei nori keletą derlių nuimti, turi spėriai suktis.

Vaisiai – ne turtas

Didelę dalį Tailando šalies žemdirbystės užima vaisių auginimas. O dar daugiau jų kaip laukiniai augalai auga patys savaime. Tailandiečiai jų dideliu turtu nelaiko, nes
tik mažą dalį čia tarpstančių vaisių galima eksportuoti, kiti jų yra greitai tęžtantys. Tad kiek suvalgo turistai, tiek ir naudos. O turizmas šalies ekonomikoje užima trečiąją vietą. Beje, įdomu tai, jog patys tailandiečiai prašo turistų nešelpti jų elgetų. Sako, Tailandas yra ne ta šalis, kurioje reikėtų elgetauti. Čia alkti žmogui nereikia dėl vaisių ir jūros gėrybių gausos. Net žiemą oro temperatūra perkopia plius 25 laipsnius, tad sušalti irgi nėra galimybės. O jei reikia grynųjų, tai užtenka nuskinti kokosą ar bet kurį kitą vaisių nuo niekieno medžio ir parduoti jį turistui, kurių čia per metus pabuvoja per 10 mln. Apie 70 proc. kokosų čia prapuola be naudos. Parkuose, skveruose, gausiau turistų lankomose vietose kokosai nuskinami nesunokę, kad krisdami galvų nepraraktų.

Vietoj aguonų – karaliaus gėlės

Šiaurės Tailandas, kuris ribojasi su Mianmaru (mums labiau žinomas Birmos vardu) ir Laosu, nuo amžių buvo garsus kaip opiumo tėvynė. Ši vieta netgi vadinama Auksiniu trikampiu, nes opiumo aguonų auginimas šio krašto žemdirbiams nešė didžiulius pelnus. Tačiau Tailando karalius, kuris šioje šalyje yra antras žmogus po Dievo, nusprendė išguiti šią blogio kultūrą. Pirmiausiai Karaliaus rūmų nurodymu buvo atmatuotas didžiulis kalvotų džiunglių plotas ir jame pradėtas veisti Karalienės sodas. To krašto žemdirbiai, iki tol auginę aguonas, paraginti auginti gėles Karalienės sodui labai naudingomis sąlygomis. Buvo numatytos didžiulės subsidijos. Net jeigu Karalienės sodui neprireikia kaimiečio užaugintų gėlių, jis už jas vis tiek gauna didžiules išmokas ir visai nesuka galvos dėl derliaus realizavimo. Tačiau šitoks valstybės išlaidavimas vėlgi atsiperka su kaupu. Ir visai ne todėl, kad šitokiu būdu iš šalies išgujamos blogio gėlės aguonos. Karalienės sodas šiandien yra viena labiausiai turistų lankomų vietų, kas šaliai vėlgi neša turtus, kaip ir netoliese įkurtas opiumo muziejus. Mums įdomu tai, kad čia labai daug ir Lietuvoje sutinkamų gėlių: našlaičių, jurginų, pelargonijų, lobelijų, nasturtų, surfinijų, fuksijų ir t.t. Tik Tailando gėlės yra vešlesnės, stambesniais žiedais.

Kam – karvė, o kam – gyvatė .

Tailandiečiai stipriai išvystyta gyvulininkyste nesigiria, bet jie augina ir karvių, ir kiaulių, ir įvairiausių paukščių. Tik avių niekur nematėme. Kai šitaip išvystytas turizmas, tai europietiškų pilvų spragintais žiogais ar keptais tarakonais nepasotinsi, tad tenka auginti visko. Tačiau vis tik kur kas pelningesnis, sako, esąs krokodilų
auginimas, kurių čia yra ištisos fermos. Krokodilų mėsa mielai mėgaujasi ir turistai, o jų oda – viena brangiausių. Vienoje fermoje teko matyti krokodilus nukapotomis uodegomis. Sako, jos dar mažučiams krokodiliukams nukarpomos todėl, kad šie augtų labiau į plotį ir turėtų daugiau naudingos odos. Bet vaizdelis – žiaurus: uodegos sugijusios bjauriais gumbais, iš jų kalasi uodegas bandančios imituoti ataugos. Beje, turistams leidžiama krokodilą patiems sužvejoti: nusiperki čia pat kioskelyje parduodamą vištą, pririši ją prie meškerės ir nuleidi į vandens telkinį su krokodilais. Adrenalino gauni nemažai, kai krokodilas šokteli prie vištos.            Didelį pelną čionykščiams žmonėms neša ir gyvatės. Jie gaudo jas džiunglėse ir tiekia centrams, kurie mielai jas sušeria turistams, prieš tai surengę kobrų šou. Šiaip
jau tas gyvatiškas šou gana atgrasus, o ypač kai po pasirodymo turistams leidžiama išsirinkti norimą gyvatę, kuriai čia pat, visiems matant, nudiriamas kailis, išvarvinamas kraujas. Iš kraujo daromas kokteilis ir už gan nemažus pinigus sugirdomas turistams. Ne kiekvienas tokio kokteilio ragavimui ryžtasi, bet apie pusėturistų susigundo. Paskui iš gyvatės galvos bei kitų atliekų verda sriubą, o pačią gyvatę kepa. Neragavau nieko iš tų patiekalų, bet ragavusieji sakė, jog gyvatiena yra tarsi plaukuota, skonis esąs nekoks. Be to gyvates superka ir farmacijos įmonės. Gyvačių gaudymu kaip ir vaistažolių rinkimu užsiima ištisos gentys. Tailandiečių liaudies medicinai, žinomai visame pasaulyje, reikia labai daug įvairių augalų, kurių čia niekas neaugina. Jie renkami džiunglėse, bet tai priskiriama žemdirbystei.

Laidyklėmis – į beždžiones

Gidas, užklaustas, kuo šios šalies žemdirbiai savo kultūras gina nuo kenkėjų (mat buvome girdėję, kad šie vengia pesticidų), atsakė, jog – laidyklėmis (liaudyje labiau
žinomomis ragatkėmis). Jomis atsišaudo nuo beždžionių, kai šios įninka į sodus ar lenda į virtuves(virtuvės čia yra atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, nes antraip pri-
viliotais maisto gyviais knibždėtų visi namai). O visus kitus kenkėjus, sako, galima suvalgyti, tik reikia pastatyti jiems atitinkamas gaudykles. Todėl prie kiekvieno
tailandiečio namų yra atitinkamos vabzdžių gaudyklės. Vieni tuos vabzdžius suvalgo patys, o kiti juos pardavinėja gatvėse. Receptūros – pačios įvairiausios, nuo šviežių iki marinuotų, keptų, skrudintų ir t.t.  Kurį laiką nesupratome, kodėl tailandiečių namuose yra labai aukšti slenksčiai. Pasirodo, kad į kambarius nepatektų gyvačių ar kokių roplių. Nors ir šiaip jų namukai kaimuose yra pakelti ant polių, į vienus jų patenkama kopetėlėmis, į kitus – tilteliais, bet visi jie vakare būna pakeliami. Vėlgi, kad nepageidaujami svečiai nepatektų į vidų.