Technikos istorija atgimsta Nemakščiuose

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Nemakščių Tamulevičių muziejaus dar nerasite jokiuose kataloguose, žinynuose. Tačiau tai nereiškia, jog jis nedaug ir vertas. Prižadame, jog jame apsilankę pajusite net gėdą, kad jo iki šiol nežinojote. Čia, privačioje vietos senbuvių Tamulevičių sodyboje, įkurtas technikos muziejus priblokš ne tik eksponatų gausa, bet ir šeimininkų pasiaukojimu savo pomėgiui ir tautos istorijai, savo bendruomenės gyvenimui. Vargu,ar net visoje Lietuvoje rasite ką nors panašaus.

Nuo raktų iki traktorių

Sodybos šeimininkė Marytė Tamulevičienė pasakoja, jog iš pradžių jų namuose ėmę atsirasti įvairiausi raktai, kuriuos, kur tik suradęs, į namus tįsdavo jos a. a. vyras Alfonsas. O tų raktų, pasirodo, net tokių buvę, už kurių neturėjimą kadaise baudos būdavo skiriamos. Kažkas panašaus, kas šiame laikmetyje lauktų už važiavimą neturint avarinio kelio ženklo. Toks raktas buvo skirtas arklio pasagai pataisyti. Tėvo „ydą“ dar ankstyvoje vaikystėje perėmęs ir jų sūnus Leonas, kuris nepraeidavęs
pro bet kokį seną daiktą. Taip pa-mažėl namuose tų daiktų kaupėsi, daugėjo, kol vienądien teko jiems užleisti vieną iš sodyboje buvusių ūkio paskirties pastatų, po kurio laiko – kitą, ir dar kitą… Stambiagabaričiai eksponatai, mažiau bijantys gamtos pokyčių, buvo įkurdinti tiesiog sodybos kieme, po atviru dangumi.
Prieš trejetą metų mirus Alfonsui Tamulevičiui, jo sūnus Leonas, Dubravo eksperimentinės miškų urėdijos mechanikas, ryžosi viską susisteminti, iš sukauptų ekspona-
tų įrengti rimtas ekspozicijas, o pačią tėvų sodybą paversti muziejumi su jame gyvenančia jo prižiūrėtoja mamute Maryte. Leonas sako, jog jų muziejus padės užlaikyti svečius Nemakščiuose visą dieną, nes šalia Nemakščių stūkso didingi Molavėnų piliakalniai, ant kurių, kaip teigia kai kurie archeologai, buvusi legendinė Pilėnų pilis. Į piliakalnius remiasi įspūdingas Raseinių miškų urėdijos miškininkų įrengtas Jūkainių pažintinis takas. Istorijos muziejus yra mokykloje, o ir Tamulevičių sodyboje būsią ką veikti.
Beje, faktas, jog paskutinis Alfonso Tamulevičiaus noras buvo būti pašarvotam muziejuje, yra labai iškalbingas.

Technika turi važiuoti

Įspūdinga tai, jog visa Tamulevičių sodyboje esanti technika yra veikianti. Leonas sako, jog neveikiančios technikos variklių būtų galima prikaupti kur kas daugiau, bet tai būtų tik metalo gabalai, nors gal ir įdomūs pasižiūrėti. Praktiškai visą muziejuje esančią techniką naujam gyvenimui prikėlė pats Leonas, padedamas tokių pat fanatikų kaip ir jis. Už tai, kai į Nemakščių gatves atitinkamomis progomis išvažiuoja milicijos automobilis su garsiakalbiais, „gazikas“ su kėbule susėdusiais muzikantais, anuometinė ugniagesių mašina ir kt., įspūdžiai būna nepakartojami. Muziejuje stovinti žaismingų spalvų „Volga“ vilioja jaunavedžius. O kur dar įspūdinga motociklų kolekcija, mat L. Tamulevičius šalia visa ko yra dar ir baikeris.
M. Tamulevičienė sako, jog užvesti galima dažną sodyboje esantį variklį, nes jos sūnus nemėgstąs negyvos technikos: „Kriokia, rūksta, bet veikia…“

Aštuonratis

Tačiau bene įspūdingiausias muziejuje yra aštuonratis savaeigis vežimas, per kurį prisiliečiama prie šlovingos Nemakščių istorijos.
Tokį aštuonratį daugiau nei prieš šimtą metų (spėjama, jog 1908 m.) sukonstravo savamokslis šio krašto bajoras Pšemislovas Neveravičius, o jo sukurtu važiuoklės prototipu ir šiandien naudojasi visų aštuonračių mašinų, pradedant kariškių naudojamais transporteriais ir baigiant astronautų mėnuleigiais, gamintojai.
P. Neveravičiaus aštuonratis – dukart didesnis už įprastą arklių traukiamą vežimą, tačiau galintis važiuoti vyrams sukant išcentrinio rato rankenas. Taip sukuriama jėga per sliekinę pavarą buvo perduodama į priešpaskutinę varomųjų ratų ašį. Keturi priekiniai aštuonračio ratai buvo gerokai mažesni už galinius, todėl posūkiuose jie sinchroniškai pasisukdavo reikiama kryptimi, o visa platforma, nepaisant jos grandioziškų gabaritų, galėdavo apsisukti beveik vietoje. „Kad tokį manevrą būtų galima atlikti lengviau, galinius ratus buvo galima pritraukti prie važiuoklės dugno. Tokiu principu veikiantį tinginiu vadinamą mechanizmą dar ir šiandien naudoja beveik visi daugiaašių variklių ir puspriekabių gamintojai“, – aiškina L. Tamulevičius.
Po Pirmojo pasaulinio karo, per kurį P. Neveravičiaus kūrinys buvo sunaikintas, išradėjas, grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs Julinų dvarelyje Pužų kaime, ėmė konstruoti
naują mechanizmą, tobulesnį už pirmąjį. Dabar jis buvo varomas ne sukamo rato, o įtaiso, panašaus į vandens siurblį, pumpuojamo keturių vyrų. 1930 m. rugpjūčio 5 d. jis gavo Lietuvos valstybinį patentą ir važiuoklę įregistravo Lietuvos autoklube. Tačiau paramos ar bent moralinio palaikymo iš to meto Kauno inžinierių nesulaukė. Intuityviai suvokdamas savo atradimo vertę, P. Neveravičius pradėjo susirašinėti su Anglijos patentų biuru, kuris pažadėjo užpatentuoti, bet pirma paprašė pinigų ir neva paaiškinimų. Ir taip – ketvertą kartų.
Šį anuometį technikos stebuklą bei jo kūrėją P. Neveravičių, bent puse amžiaus aplenkusį laiką, visai netyčia atrado technikos istorija besidomintis šiauliškis dizaineris Vilius Puronas, kai jam besirausiant archyvuose į rankas pateko aštuonratės važiuoklės patentavimo istorija, kuri jau buvo bebaigiama užmiršti. Tačiau žmonių pasakojimuose dar tebepleveno įspūdžiai, kaip jų P. Neveravičius Šiauliuose demonstravo savo važiuoklę. Anot V. Purono, tai įvyko 1910 metų kovo 26 d. Konstruktorius, sėdėdamas ant platformos prie stalelio, gėrė arbatą. Taip jis demonstravo mechanizmo stabilumą.
L. Tamulevičius, vos sužinojęs apie žemiečio išradimus, ryžosi sumeistrauti trečiąjį aštuonračio modelį, o taip pat sugrąžinti jau užmirštą Nemakščių bajoro P. Neveravičiaus šlovę, muziejuje šiam išradėjui paskirdamas atskirą ekspoziciją.
„Viską dariau gana tiksliai, laikydamasis brėžinių ir patobulinau tik tas detales, kurias, kaip galima spėti iš išlikusios medžiagos, keisti ketino ir pats P. Neveravičius. Jis ketino prie važiuoklės priderinti garo variklį, o aš pritvirtinau prieškarinį „Deutz“ firmos jėgos agregatą. Per miestelio šventę mano aštuonratis nors ir garsiai puškėjo, bet važiavo.“

Aštuonračio draugija

Prieš trejetą metų L. Tamulevičius Nemakščiuose atkūrė Aštuonračio draugiją, į kurią susibūrė savo krašto istorijai, kultūrai, tradicijoms neabejingi vietos gyventojai, stambesnieji ūkininkai, tokie kaip  Alvydas Mielinis, Darius Mejeris, Alfredas Bardauskas, Vytautas Milkintas ir kt. Tokią draugiją 1910 m. buvo įkūręs ir P. Neveravičius, tikėdamasis pradėti serijinę aštuonračio gamybą, mat 1907 metų spalio mėnesį jis buvo gavęs Rusijos imperijos herbu pažymėtą patentą Nr. 12458, o netrukus į šį Nemakščių bajoro išradimą atkreipė dėmesį ir rusų inžinierius Engelmejeris, apie tai informuodamas Peterburgo Lebenceno fabrikus. Sužinoję apie P. Neveravičiaus išradimą, iškart susidomėjo ir Vokietijos pramonininkai, kurie už jį išradėjui pasiūlė tiesiog milžinišką sumą – 150 tūkst. aukso rublių. Bet P. Neveravičius atsisakė pinigų ir patento nepardavė.
L. Tamulevičiaus atkurta Aštuonračio draugija pirmiausiai pasirūpino nepelnytai užmiršto P. Neveravičiaus atminimo sugrąžinimu: sutvarkė jo kapą Nemakščių kapinėse, pastatė paminklą jo buvusio dvaro vietoje Pužų kaime. Leonas vylėsi surasti garbingojo žemaičio palikuonių, bet kol kas tai jam nepavyko. Vieno siūlelio galą buvo beužčiuopiąs Anglijoje, bet kol kas niekas neatsiliepė.

Kalvė

Įspūdinga ir Tamulevičių sodyboje atkurta senovinė kalvė su originaliomis, tebeveikiančiomis šimtametėmis dumplėmis. M. Tamulevičienė aiškina, jog net kalvio židinį sūnus iš kažkur parsigabenęs, kurio plytos padarytos iš molio ir šiaudų: „Pirmiausiai Levuks jį senoje vietoje išardė, viską kruopščiai susižymėjo, o čia parsivežęs pastatė.“
Čia pat galima išvysti ir milžinišką keptuvę, galinčią iškepti kiaušinienės iškart 50-čiai burnų, ir žemaitiškai „čirvom“ vadinamą blyninę. Muziejuje galima susipažinti
su batsiuvio, siuvėjo, audėjos ir kt. darbo įrankiais.
Kiek toks pomėgis L. Tamulevičiui atsieina? Sako, geriau nė neklauskit: „Aštuonratį meistravau pardavęs savo motociklą. O skaičiuoti išlaidas bijau, nes gali pačiam pasidaryti silpna.“
Bet tokie jau tie žemaičiai – juk prieš 100 metų P. Neveravičius net 150 tūkst. auksinių atsisakė.