Ugioniai

Siųsti Versija spausdinimui

Legendomis apipinti Ugioniai nutolę apie 4 km į pietus nuo Betygalos. Vietovardžio kilmė siejama su amžinąja ugnimi, pasak legendų, degusia čia iki Žemaitijos krikšto. Senuosiuose žemėlapiuose nurodomas Ugnionių, kai kur ir Uogio­nių (nuo žodžio „uoga“) vardas. Ugionių bažnytkaimis gausiai lankomas turistų dėl vaizdingų Dubysos krantų, garsiojo Ugionių šaltinėlio su medine koplytėle, bažnyčia, netoli esančio XII–XV a. Ročiškės piliakalnio Aukštuonos kalne.
Ties bažnytkaimiu plyti vaizdingas Dubysos slėnis su penkiomis terasomis, o upės vaga vietomis labai vingiuota. Seniau per upę gyventojai keldavosi valtimi, šiandien pereina pakabinamu vadinamuoju beždžionių lieptu. Iš gilios senovės tebesklando legendos apie akmenį su ženklais, prie kurio meldėsi stabmeldžiai ir kuris buvo suskaldytas ir įmūrytas į bažnyčios sieną. Galimai šis akmuo gulėjo prie Ugionių šaltinėlio. Profesorė Pranė Dundulienė, tyrinėjusi šį kraštą apie 1975–1977 m., teigė, kad Ugio­niuose pagonybės laikais stovėjusi garsi vandens šventovė, o aplinkinių kaimų gyventojai jau tada garbino stebuklingos gydomosios galios turintį vandenį.
Vytenis ir Junona Almonaičiai nurodo 1578 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėtą Ugionių dvarą, vėliau susiformavusį nemažą bajorkaimį, kuriame gyvenęs ir bajoras Juozas Ugianskis. Kraštotyrininko Broniaus Kviklio teigimu, Ugioniai pirmą kartą minimi 1592 m. teismo aktuose. Ugioniai XVII a. pirmojoje pusėje buvo vadinami miesteliu. 1649 m.
karaliaus Jono Kazimiero suteikta privilegija kartą per savaitę rengti turgus, o tris kartus per metus – prekymečius turėjo būti svarbiu stimulu bažnytkaimio plėtrai, tačiau į didesnį prekybos administracinį centrą Ugioniai neišaugo.
Iki pat šių dienų tai žinomi kaip šventa, stebuklinga vieta, turintis unikalią bažnyčią, mistinių galių turintį šaltinį. Istoriniuose šaltiniuose rasime, kad čia buvusios net dvi bažnyčios: 1611 m. pastatyta reformatų bažnyčia, o katalikų – apie XVII a. vidurį. Bažnyčios buvusios medinės, todėl ir neilgaamžės. Apie 1785 m. garsaus teisėjo dvarininko Dirdos ir Kušleikos pastangomis pastatyta nauja katalikų bažnyčia. Ji 1831 m. sudegė, todėl po ketverių metų naujos mūrinės bažnyčios statybas ėmėsi finansuoti Marcelinas Dirda. Tačiau ir šią bažnyčią lydėjo nelaimės. 1836 m. į ją stipriai trenkė žaibas ir apgadino. Tais pačiais metais prasidėjo didelis remontas, buvo tvarkomas vidus. Ant šventovės vakarinio šono yra iškalta bažnyčios pastatymo data – 1836 metai.
Bažnyčioje yra gerai išsilaikę Augustino Montvilo darbo vargonai. Grojant vargonais vienas žmogus kojomis mina senovinių dumplių pedalus. Bažnyčios šventoriuje yra vieno iš Ugionių bažnyčios fundatoriaus Dirdos kapas, o šalia ir dvarininkų laidojimo rūsiai. Netoli šventoriaus vartų stovi žema plytinė varpinė, baigta statyti 1967 m. gegužės 9 d. Joje kabo 1937 m. Kaune, Juozo Masalco liejykloje, nulietas 713 kg sveriantis žalvarinis varpas. Užgautas varpas gaudžia kelias minutes. Bažnyčią ir jos aplinką ilgus metus prižiūrėjo Kazimiera Gvezdauskaitė, gimusi 1918 m. Smulkiškės kaime. Smulkiškės kaimas yra tuoj į vakarus nuo Ugionių.
Antrojo pasaulinio karo metais, sustojus frontui prie Dubysos, nuo žemės paviršiaus buvo nušluota pusė Ugionių, kulkos suvarpė bažnyčios stogą, kliudė suolus, altorių, vargonus… Kulkų žymės vietomis matomos ir šiandien (2022 m.). Kolūkių, Nepriklausomybės laikais bažnyčia buvo remontuojama, o 2013 m., Betygalos kunigo Viktoro Aukštakalnio pastangomis gavus lėšų iš Raseinių rajono savivaldybės, buvo sutvarkyta aplinka prie bažnyčios: iškirsti seni medžiai, naujai sumūryta, sutvirtinta šventoriaus tvora. Bėgant laikui šventoriaus pietinė akmeninė tvora nuslinko 15–20 m žemyn į pakalnę, jos nuslinkusi dalis yra išlikusi ir aiškiai matyti (2022 m.). Už tvoros iki šiol išlikę ir keli senoviški kryžiai. Vienas kryžius gerai matomas į šiaurės vakarus nuo pagrindinių bažnyčios durų, nutolęs apie 5 m už šventoriaus tvoros.
Labiausiai Ugionius garsina stebuklingas šaltinis, kurio vanduo, tikima, turi nepaprastų gydomųjų galių. Manoma, kad šios versmės vandenį naudojo ir Ročiškės pilies gyventojai ir gynėjai. Apie šį stebuklingą šaltinį vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė: „Metuose 1657 kana kas pradėjo pasakotis, 28. Lapkričio Ugioniuose matęs ties pat šalteniu kybančią ant oro maliavonę, arba abrozdą, motinos Dievo.“ Jo vanduo po to tapo gydančiu: „kas vien skaudančias akis nuplauna Ugionių šalteny, tuojau išgyna. Tikėdami tam, žlibieji žmonės iš visų pusių būriais pradėjo eiti į Ugio­nius.“ Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis buvo nurodęs surasti patikimų įrodymų apie šaltinio stebuklingas galias. Deja, įrodymų neatsirado, pasakojimai apie stebuklingus pagijimus taip ir liko pasakojimais bei plito toliau: kas praregėjo, kas jėgas atgavo, kam negyjanti žaizda staiga užgijo. Už patirtas malones atsidėkodavo įmesdami į šaltinį pinigų. Stebuklingomis Ugionių šaltinio galiomis tikima iki šiol.
Virš pagrindinės požeminės versmės – šaltinio versmės –
1840 m. pastatyta medinė koplyčia. Pastato interjeras gana kuklus. Koplytėlėje yra vertingos XIX a. medinės skulptūros „Šventoji su knyga“ ir „Vyskupas su kryžiumi“, stovinčios abipus altoriaus. Altoriaus viršuje kabo legendą primenantis Marijos su kūdikiu paveikslas. Virš versmės įrengtas šulinėlis su tvorele, padėti puodukai vandeniui semti. Manoma, kad bažnytkaimyje buvo 19 stebuklingų versmių, dalis jų nuseko dėl intensyvios žvyro gavybos. Tik koplyčios požeminė vandens srovė yra pati „stebuklingiausia, sveikatą gerinanti, akis gydanti“. Šalia koplytėlės yra statokas šlaitas, o jame trykšta dar kelios požeminės versmės. Dubysos regioninio parko darbuotojų rūpesčiu virš dviejų versmių padaryti šuliniai, sutvarkyta aplinka. Žmonės tiki, kad gydo ir nedideli akmenukai, paimti iš nesutvarkytų trykštančių požeminių versmių. Paėmus juos esą reikia dėti ant žaizdų, trinti skaudamas vietas. Koplyčios vandenį žmonės dažnai semia savo reikmėms per Sekminių, Žolinės atlaidus, per kitas didžiąsias religines šventes. Takelis nuo koplyčios veda link šventoriaus. Šalia nuolat prižiūrima gyvatvorė, išlikęs senoviškas rūsys (ledainė), sudegusios klebonijos vieta, Dubysos regioninio parko direkcijos specialistų rūpesčiu medžiuose įrengti inkilai šikšnosparniams.
Ugionių apylinkės pasižymi ne tik nuostabiu kraštovaizdžiu, jose gausu naudingųjų iškasenų. Vietovės reljefą suformavo ledynai, ypač paskutinio apledėjimo supleišėjusios ledo nuoskilos, luitai. Tirpsmo vandenys suklostė smėlį, žvyrą, molį, susidarė haloceno amžiaus šaltinių, aliuvinės ar pelkinės nuosėdos – klintys. Ugionių smėlio telkinyje kvarco yra 82–89 proc., feldšpatų 8,2–20,4 proc. Smėlis tinkamas akytam betonui gaminti, nes yra vidutinio rupumo, gelsvai rusvas. Sluoksnių storis svyruoja nuo 0,7 iki 6 m, vidurkis 3,1 m. Žvyro karjere rasta apie 30 proc. žvirgždo ir gargždo, žvyro sluoksnis vietomis viršija 10 m, o vidutinis storis svyruoja apie 1–5 m. Smėlis ir žvyras Ugioniuose buvo intensyviai kasamas 1970–1985 m.
Ties Pažvirinčio ir Ugionių kaimų riba esančių Ugionių kapinių teritoriją kolūkių laikais supo veikiantys smėlio, žvyro karjerai, vėliau jie buvo užsodinti pušimis. Aukštokame kalnelyje, nutolusiame nuo Ugionių kaimo kapinių į vakarus apie 100 m, kelio į Ugionius dešinėje pusėje, 2015–2016 m. pradėjo veikti naujas nedidelis smėlio karjeras.
Ugionių klinčių telkinys yra apie 200 m į pietryčius nuo bažnyčios. Klintys stūkso dviem atskirais lęšiais. Pirmojo lęšio storis yra nuo 0,3 iki 0,6 m, vidutinis storis – 0,45 m.
Dangą sudaro apie 0,2–0,5 m dirvožemio storis. Telkinio plotas 0,45 ha. Spėjamos atsargos apie
2 041 m3. Pietiniame klinčių lęšyje sluoksnio storis yra 0,2–1,5 m, vidutinis storis – 0,85 m. Dangą sudaro karbonatingas 0,9–1,1 m storio smėlis. Spalva pilkai balta, vietomis kompaktiškas, užima 0,42 ha plotą. Atsargos sudaro apie 5 611 m3 (Lietuvos TSR mineralinių žaliavų apžvalga, I ir II t., Vilnius, 1961).
Už Dubysos, už vadinamųjų Kaukazo kalnų, į upę atiteka dešinysis jos intakas Šventupis. 350 m į rytus nuo upelio yra Šventupio klinčių telkinys, kurį, kaip ir kitus smėlio ar žvyro telkinius, geologai išžvalgė 1965 m. Klinčių sluoksnio storis – 0,2–1,7 m, vidurkis – 0,98 m.
Dangą sudaro durpinis dirvožemis, kurio storis 0,7–1,7 m. Klintis yra molinga, vietomis švari, pilkai baltos spalvos, puri, vietomis kompaktiška, turi 86–92 proc. kalcio karbonato (CaCO3), plotas 1,8 ha, atsargos – 17 914 m3. Tinka rūgščioms dirvoms kalkinti.
Ugionių gamta ir istorija patraukli turistams, jų kasmet vis daugėja. Dubysos regioninio parko darbuotojai parengė kelias turistines trasas, jungiančias ne tik Ugionių bažnytkaimį, bet ir šalia esančias vietoves. Viena iš jų – 25 km ilgio dviračių trasa Betygala–Ugioniai–Betygala. Siūloma aplankyti Betygalos I, Betygalos II, Ročiškės piliakalnius, Kejėnų archeologinį kompleksą, Betygalos, Ugionių bažnyčias, Pilkalnio ir Ugionių koplyčias, Palūkščio, Burbiškių dvarus, paminklą Vytautui Didžiajam Betygaloje, Betygalos muziejų, Daukšos ąžuolą, Šv. Jono šaltinėlį, kaimo turizmo sodybą „Rokynė“, susipažinti su Dubysos vandens turizmo trasa. Siūloma aplankyti kaimo turizmo sodybas prie Dubysos Darbutų, Vandžių kaimuose.
Marijona Birutė Navakauskienė
Ištrauka iš M. B. Navakauskienės knygos
„Kelionė aplink Ugionius“ (Kaunas, 2022),
skirtos Ugionių 430-mečiui.

Komentarų nėra