Veislę rinktis taip sunku…

La­bai svar­bu pa­si­rink­ti tin­ka­mą dar­žo­vių veis­lę. Daug apie ją rei­kia ži­no­ti – anks­ty­va ji ar vė­ly­va, lau­ke au­gi­na­ma ar šilt­na­my­je, ko­kią dir­vą mėgs­ta, ar at­spa­ri li­goms ir ken­kė­jams. Rei­kia ži­no­ti, ko­kios for­mos au­ga­las – že­ma­ū­gis ar aukš­ta­ū­gis, krū­mi­nis ar vi­jok­li­nis. O kur dar gau­sy­bė smul­kme­nų – pre­ki­nė iš­vaiz­da, sko­nis, spal­va, var­to­ji­mo lai­kas ir bū­dai… Vis­ką ir iš­var­din­ti sun­ku.

Sun­kiau­sia yra pa­si­rink­ti po­mi­do­rų ir agur­kų veis­les. Tai mėgs­ta­mos mū­sų dar­žo­vės, jų daug au­gi­na­ma, dar­be­lio prie jų ir­gi ne­stin­ga nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio iki ru­dens, tad rei­kia, kad jos gau­siai de­rė­tų. O ir veis­lių pa­si­rin­ki­mas di­de­lis, net pa­si­klys­ti ga­li­ma. Vie­nos skir­tos au­gin­ti žie­mi­niuo­se, ki­tos – pa­va­sa­ri­niuo­se šilt­na­miuo­se, tre­čios – lau­ke.

An­tai žie­mi­niuo­se šilt­na­miuo­se au­gi­na­mi par­te­no­kar­pi­niai agur­kai. Tai sa­vi­dul­kiai au­ga­lai, jiems ne­rei­kia bi­čių. Bū­din­gi jų po­žy­miai – au­ga­lai veš­lūs, agur­kai il­ga­vai­siai. Po­lie­ti­le­ni­niams va­sa­ri­niams šilt­na­miams daž­niau au­gi­na­mi hib­ri­dai yra trum­pa­vai­siai, au­ga­lai nė­ra la­bai reik­lūs ši­lu­mai ir švie­sai. Lau­ke au­gi­na­mos to­kios veis­lės ir hib­ri­dai, ku­rie ge­riau­siai de­ra mū­sų va­sa­ro­mis, pa­ken­čia že­mes­nę dir­vos ir oro tem­pe­ra­tū­rą. Jų žie­dus ap­dul­ki­na bi­tės.

Pra­de­dan­čiam dar­ži­nin­kui ne­rei­kia per daug ža­vė­tis la­bai anks­ty­vo­mis ir la­bai vė­ly­vo­mis ko­pūs­tų veis­lė­mis. Mat dai­gams iš­au­gin­ti rei­kia šilt­na­mio, o jei jo ne­tu­ri­me, anks­ty­vo net anks­ty­viau­sios veis­lės ko­pūs­tų der­liaus ne­gau­si­me. Vė­ly­vų­jų veis­lių ko­pūs­tai, jei per vė­lai pa­so­di­na­mi dai­gai, ga­li ir gū­žių ne­spė­ti su­suk­ti. Tuo tar­pu vi­du­ti­nio anks­ty­vu­mo ir vi­du­ti­nio vė­ly­vu­mo ko­pūs­tų dai­gų ga­li­me iš­si­au­gin­ti lau­ke, šil­tes­nia­me dar­žo kam­pe­ly­je.

Dažnai išgirstu pagiriamąjį žodį – visos sėklos sudygo. Maži čia mano nuopelnai, taip ir turėjo būti. Kur kas maloniau būtų išgirsti žodžius – man patiko nauja jūsų veislė. Ji labai derlinga, vaisiai skanūs. To jau reikia siekti! Todėl kasmet atnaujinamas sėklų asortimentas, šiais atvirų sienų laikais yra ką pasirinkti. Keli pavyzdžiai…

Antai, palyginkime seną agurkų veislių asortimentą, kuriame vyravo NIEŽINSKIJ – labai jau nederlingi, LIBELLE H – kartoki, VISKONSIN – stambiasėkliai, POLAN H“ – nepatrauklios išvaizdos. Neatsitiktinai juos jau nukonkuravo nauja lenkiškų agurkų karta – ALADYN H, TYTUS H, SREMSKI, prancūziški REGAL H, čekiški DALILA H. Beje, pastarasis hibridas labai panašus į garsųjį RODNIČIOK H, tik beveik perpus pigesnė jo sėkla. Visi paminėti nauji agurkų hibridai mažesni, tik 8 – 9 cm ilgio, gražesni, o pavėluotai nuskinti negeltonuoja. Dar derlingesni, ligoms, tarp jų ir netikrajai miltligei, atsparesni. Verta pažymėti, kad lenkai daugiausiai lauko agurkų Europoje išaugina, neatsitiktinai tiek populiarios jų veislės ir hibridai.

Ne­at­si­tik­ti­nai mū­sų po­mi­do­rų sėk­lų pre­ky­bo­je ir jau ne pir­mi me­tai vy­rau­ja olan­diš­ki hib­ri­dai TOLS­TOI H, STACCATO H, prancūziški TAMARIS H, COLIBRIS H ir ki­ti. Jie der­lin­gi, at­spa­rūs li­goms, de­ra iki už­šą­lant. Tai­gi švie­žių po­mi­do­rų ga­li­ma val­gy­ti be­veik iki Ka­lė­dų. O dau­gu­mos po­mi­do­rų veis­lių, ku­rias per de­šimt­me­čius įpra­tę mes au­gin­ti, aš ir dy­kai ne­im­čiau… Ta­čiau pre­ky­bos se­zo­no me­tu tai sun­ku pa­sa­ky­ti, daž­nas pa­ma­nys, jog pei­ki ko ne­tu­ri, o no­ri įpirš­ti sa­vus, nau­jus, brangesnius…

Ilgai mums nepavykdavo išsiauginti pekino kopūstų. Ogi todėl, kad ilgą laiką vienintelė paplitusi GRANAT veislė tik retais metais galvutes susukdavo. Dabar gi olandiški kopūstų hibridai MANOKO H, BILKO H, prancūziški NAUTILUS H, 1 – 1,5 kg svorio kietas galvutes išaugina per 50 – 60 dienų.

To­dėl ne­leng­va pa­tar­ti, ko­kią veis­lę pirk­ti, nes dar­ži­nin­kų no­rai, bū­dai ir sko­niai taip pat ne­vie­no­di. Pa­pras­čiau­sias veis­lės pa­si­rin­ki­mo prin­ci­pas toks – pirk­ti vie­ną ži­no­mą, ki­tą nau­ją. Dar­ži­nin­kas juk tu­ri eks­pe­ri­men­tuo­ti. Jei­gu šei­mos dar­žas di­des­nis ir dar­žo­vės au­gi­na­mos par­duo­ti, ta­da ge­riau rink­tis anks­čiau va­din­tas “ra­jo­nuo­tas”, da­bar – tin­ka­miau­sias veis­les. Jos mū­sų są­ly­go­mis iš­tir­tos, ge­res­nės už ki­tas. Gra­žu, jei skly­pe­ly­je au­gi­na­ma dau­giau mėgs­ta­mos dar­žo­vės veis­lių. Vien mo­liū­gų ga­li­ma ras­ti bent de­šimt įvai­riau­sių veis­lių, be­si­ski­rian­čių sa­vo spal­va, sko­niu ar de­rė­ji­mo anks­ty­vu­mu.