Vieni tėvus atėmė, kiti šiandien skriaudžia

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Irena Railienė ilgus metus ničnieko nežinojo apie savo tėvą. Girdi, žuvęs „per karus“ ir tiek. Ji per metų tėkmę netgi keistą jausmą išsiugdė, jog apie tėvuką nieko negalima klausinėti, nes kai ji tokiais klausimais užspeisdavo mamą, ši bemat apsipildavo ašaromis ir labai ilgai būdavo nelaiminga, t.y. reikėdavo gan daug laiko, kol ji apsiramindavo. Taip nežinioje praėjo daugiau nei penki dešimtmečiai, kol per vieno giminaičio laidotuves Skirsnemunėje pusbrolis nepasigyrė apie jos tėvus knygoje skaitęs. Oi, kaip negražiai ten apie juos buvę prirašyta. Ta knyga vadinosi „Vanagai iš anapus“, ir ją būtų galima pavadinti tikru sovietinės propagandos „šedevru“ apie pokario rezistenciją. Kaip šiandien prisimena I. Railienė, ji po tokios žinios keletą mėnesių netilpusi savo kailyje, kažkoks keistas jausmas valdęs visą kūną. Bandžiusi susirasti minėtąją knygą, bet tuokart niekur nepavyko jos gauti. Tada ji nusprendė bet kokiu būdu priversti mamą kalbėti, išpešti iš jos, kokią paslaptį ji slepia nuo visų namiškių? Kas iš tikrųjų buvo jos tėvas ir kodėl būtina tai slėpti? Bet mama ir toliau atkakliai tylėjo: „Vaikeli, kuo mažiau žmogus žino, tuo jis yra laimingesnis. Tau nereikia nieko žinoti, ko tu dar nežinai.“ Tačiau Irenos toks atsakymas nebetenkino. Ji norėjo žinoti ne tik daug, bet viską apie nuo jos slepiamus įvykius. Ji norėjo viską žinoti apie savo tėvą, kurio net veido nebeprisiminė, nes jai nė dvejų metukų nebuvo, kai jis išnyko iš jos gyvenimo.

Paslaptį atskleidė archyvai

I. Railienė su savo turimomis šykščiomis žiniomis kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, iš kurio netrukus gavo atsakymą, jog ne tik jos tėvas buvo pasipriešinimo kovų dalyvis, bet ir jos motina. „Lietuvos ypatingajam archyve yra Raseinių apskrities MGB skyriaus byla (1946-01-30 – 0947-07-03), kurioje ataskaitiniame pranešime apie Raseinių apskrities Šiluvos valsčiuje vykusias teroro akcijas pažymėta, kad Petrė Sabaliauskienė (I. Railienės motina – N. P.) buvo Žemaičio partizanų būryje ir dalyvavo Šiluvos valsčiaus Pyragių kaime 1946 m. liepos 6 d. susišaudyme. Jos vyras, Izidorius Sabaliauskas, buvo aktyvus partizanų rėmėjas, kada buvo rekvizuojamas sviestas Žaiginio pieninėje, jis pervežė sviestą partizanams į Betygalos valsčių. I. Sabaliauskas buvo gavęs ginklą iš partizanų (…) Raseinių apskrities MVD kovos su partizanais skyriaus patikrinimo akte (1946 m. rugsėjo 25 d.) pažymėta, kad 1946 m. rugsėjo 21 d. areštuota partizanų narė Sabaliauskienė ir partizanų rėmėjas Sabaliauskas (vardai nenurodyti). Pateiktame partizanų sąraše nurodyta, kad partizanų narė Sabaliauskienė (byloje-bandučiastnica) ir Sabaliauskas, partizanų rėmėjas, suimti 1946 m. rugsėjo 21 d.“

Išnyko pėdsakai

Nuo tos datos Izidoriaus Sabaliausko pėdsakai vėl išnyko. Kaip dabar ima atgaminti įvykius Irena, kai po kurio laiko į namus grįžo motina, ji buvo nebeatpažįstama. Kur ji buvo, niekas iš ją globojusių giminaičių jai nesakė. Kaip šiandien ji supranta, jie to patys nė nežinojo. O jei ir būtų sakę, ji buvo per maža, kad ką nors galėtų suprasti. Grįžo mama be sveikatos, už žemę tylesnė ir visiškai pakrikusiais nervais. Ji praktiškai nuo visko atsitvėrė tylos siena, visą kalėjime patirtą siaubą ji taip ir nusinešė
tylom į kapą. Irena ir šiandien sau negali atleisti, ka ji neišklausinėjo mamos, kodėl sulaužyti jos rankų pirštai, kodėl jie keistom sąaugom vietoj nagų? Kodėl jos kūnas randais nusėtas? Sako, jei būčiau bent nujautusi, iš kur visa tai mama parsinešė, gal kaip nors būčiau išklaususi. Bet čia pat vėl veja mintį: „Gal ir ne? Juk aš daugkart esu klaususi… Tik vienąsyk prasitarusi, jog jos tėvas už uolą kietesnis buvęs, kad tardomas jis ničnieko nepasakęs. Jiedu kažkokiu būdu turėję galimybę kalėjime susitikti, tai jis jai sakęs: „Neturiu aš ką jiems pasakyti, ir nieko jie iš manęs nesužinos.“
Nieko neišpešusi iš savo motinos, Irena ėmė atkakliai ieškoti kitų žmonių, pažinojusių jos tėvą, pagalbos. Iš jų, tuo pat metu Raseinių kalėjime lankiusių savo artimuosius, Irena sužinojo, kad jos tėvas kalėjime buvo nužudytas 1948 metų gruodyje, prieš pat Naujuosius. Antrą Kalėdų dieną jie dar Izidoriui perdavę siuntinuką, o gruodžio 30-ąją vienas kalėjimo prižiūrėtojas jiems pasakęs, kad Izidoriaus nebėra. Kaip buvo nužudytas Irenos tėvas, ji iki šiol taip ir nesužinojo. Ir kur jis buvo nužudytas: išvežtas į kitą kalėjimą? Nužudytas vietoje? Kur jo kauleliai šiandien trūni? Tai klausimai, į kuriuos Irena šiandien labiausiai norėtų gauti atsakymą, kad dar šioje žemėje būdama galėtų bent žvakelę uždegti ant niekad nepažinoto tėvo kapo.

„Banditiškos“ kilmės paieškos

Po to, kas čia pasakyta, I. Railienei jau norėjosi kuo daugiau sužinoti apie savo „banditišką“ prigimtį. Ji jautė didžiulę nuoskaudą, kai visą sovietmetį buvo gniuždoma, jai buvo užkertamas kelias ir į geresnį darbą, ir į mokslą, o ji nežinojo, net nenujautė, už ką su ja taip elgiamasi. Tad I. Railienė parašė Generalinei prokuratūrai – gal šie jai ką nors naujo pasakys? Bet ne ką daugiau tepasakė, tik patvirtino tai, ką ji jau žinojo: „Izidorius Sabaliauskas, gimęs 1912 metais, gyvenęs Kyviškės kaime, Raseinių apskrityje, buvo neteisėtai represuotas kaip aktyvus rezistentų rėmėjas ir kalinamas Raseinių kalėjime nuo 1946  metų rugsėjo 21 dienos. Apie paleidimą iš kalėjimo ar mirtį duomenų nėra.“ O taip pat ir jos motina, „Petronelė Sabaliauskienė, gimusi 1912 metais, buvo neteisėtai represuota už priklausymą rezistentų būriui ir kalinama Raseinių kalėjime.“Šių dokumentų gale buvo parašyta, kad „šis pažymėjimas yra pagrindas gauti LR įstatymuose numatytas lengvatas ir kompensacijas.“

Ne tuo metu nukentėjo

Tačiau kai I. Railienė pabandė pasinaudoti generalinio prokuroro patarimu, paaiškėjo, kad jai jokios lengvatos nepriklauso. Kai ji, jau nešina Nukentėjusio asmens (buvusio beglobio vaiko) pažymėjimu Nr. 000373 užėjo į Sodrą, jai paaiškino: kol kas jokios lengvatos nepriklauso, nes jai esąs pritaikytas  LR asmenų, nukentėjusių nuo 1939- 1990 metų okupacijų, teisinio statuto įstatymo 7.1 str., o jie pensijas galį mokėti tik tiems, kurių pažymėjimuose yra įrašytas 4 str., t.y. tiems, kurie tapo invalidais dėl sausio 11-13 dienų įvykių, politiniams kailiniams ir tremtiniams, pasipriešinimo 1940- 1990 m. okupacijoms dalyviams, asmenims, kurie karo metais buvo išvežti prievartiniams darbams, kurie tarnavo antihitlerinės koalicijos veikiančioje armijoje, černobyliečiams ir tiems, kurie tapo invalidais atlikdami karinę tarnybą ar teorinių mokymų metu. Tiesa, šio str. 2 d. sako, jog pensijas gali gauti ir šių asmenų tėvai, sutuoktiniai ar vaikai, tačiau, Nukentėjusio asmens pažymėjime turi būti įrašytas 4 str., o pagal 7 str. lengvatos gal kada nors ir būsiančios…Irena taip ir liko nesupratusi, ką reiškia generalinio prokuroro parašymas apie lengvatas. „O mes šito tai nežinome, mes tik pensijas mokame“, – atsakė jai Sodroje. Ir vaikščiojo moteris po įvairių valdininkų kabinetus, ir mindė jų slenksčius, bandydama rasti atsakymą, kodėl ir dabartinė, nepriklausomos Lietuvos valdžia ją skriaudžia. Galop atsakymą ji vėl gavo Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, kuriame jai patarė kreiptis į teismą dėl tėvo pripažinimo mirusiu. Jos mama po mirties buvo pripažinta „kariu-savanoriu“. „Kai mama buvo pripažinta rezistencinių kovų dalyve, ir aš gavau Nukentėjusio asmens (buvusio beglobio vaiko) pažymėjimą. Man kažkas pasakė, kad aš su tuo pažymėjimu galėsiu bent autobusu nemokamai ar tik už dalį kainos važinėti. Ir kad už mamą kompensaciją gausiu. Tačiau kai įlipau į autobusą paaiškėjo, kad tas pažymėjimas man jokių lengvatų nesuteikia. Sakė, jei būtumei iš
tremties, tada gerai…“ Už mamą I. Railienė irgi jokios kompensacijos negavo: „Sakė, kad dar reikia palaukti, kad dabar nėra įstatymo. Bet aš jau laukiu beveik 60 metų.
Bijau, kad ir nebesulauksiu…“