Viskas yra čia, Žemėje

Siųsti Versija spausdinimui

(Keletas minčių, perskaičius P.Baužio apysaką „Kai dangus įsižvaigždėja“)
Rašytojas Petras Baužys po ilgesnės pertraukos skaitytojams pateikė naują savo kūrinėlį – apysaką „Kai dangus įsižvaigždėja“. Parašęs atsiminimų knygą „Asmenybių šešėly“, išleidęs publicistines knygas „Esu lietuvis“, „Paplojimai ir aplojimai“, „Kairę akį primerkus“, istorinės dokumentikos leidinį apie Raseinių savivaldą, ne kartą žadėjęs padėti tašką, vėl grįžo prie meninės prozos. Štai ir tryliktoji jo knyga, pirmiausia platinama Raseinių krašte.
Autorių galima suprasti. Gyvenimas nestovi vietoje. Jis nuolat pateikia daug naujos medžiagos ir ją norisi apibendrinti, įprasminti, kviesti skaitytoją atviro pokalbio, polemizuoti. Pagaliau svarbu turinys – ką norima pasakyti knygoje, kokios idėjos keliamos ir t. t.
Pagrindinis apysakos herojus – verpimo įmonės mechanikas Lukas Čiudaras, kuris susipažįsta su jam į akį kritusia toje pačioje įmonėje dirbančia Margarita. Jie abu gimę jau laisvoje Lietuvoje. Apie Margaritą sparną rėžia dar ir Zenonas Kirtiklis, kažkieno kažkokių darbų vykdytojas, turtingas, dovanojantis brangių gėlių, saldumynų ne tik jai, bet ir jos motinai. Šiek tiek intrigos įneša ir tokia Mykolė, nesėkmingai mėginusi užkariauti Luko širdį.
Kokia jų, gimusių laisvoje šalyje, gyvenimo pozicija, kokias vertybes jie išpažįsta?
Lukas ir Margarita (Rita, Ita) yra labai panašūs. Abu svajoja sutikti sau tinkamą draugą ar draugę, kuria ateities planus. Be to, juos traukia vieną prie kito, nes yra kaip dauguma: tėvai vienodi, amžius vienodas, mokslas panašaus lygio, net darbovietė ta pati.
Lukas turi ir aukštesnių tikslų. Nori pradėti ir baigti aukštąjį mokslą, galbūt  neakivaizdžiai studijuoti astronomiją. Apie jo aistrą dangaus kūnams dar pakalbėsime. O Ita į gyvenimą žiūri racionaliau. Jai svarbu apsukriai ieškotis tokio darbo, kad galėtų pradėti svajoti apie savo kampą, kur prisiglausti būsimai žmonai, sušildyti būsimus vaikučius.
Bet, pasirodo, jų gyvenimo pradžiai trūksta fliotų, reikia susikaupti kažkokį jų fondą, kuris atvertų galimybę į mokslus, būstą, baldus, televizorių, kompiuterį ir t. t. Ką daryti?
Emigracija – štai ta panacėja, kaip daugelis galvoja, tas raktas, kuriuo galima atidaryti visas duris, išspręsti visas gyvenimo problemas. Jos pagundai neatsispiria ir apysakos herojai: ten atlyginimai keliskart didesni.
Tiesa, emigracijos temos autorius giliau negvildena. Apsiriboja tuo, kad „nuskraidina“ Luką į Norvegiją, kur jis dirba žirgyne ir žuvų perdirbimo gamykloje po keturiolika valandų per parą. Iš vikingų palikuonių šalies Lukas grįžta ne tik nauja mašina, bet ir išmokęs keliolika norvegų kalbos žodžių bei frazių. Vėl įsidarbina verpimo įmonėje.
Jam išvykus gyvenimas Lietuvoje nesustojo. Itai ir jos motinai dėmesį nuolat rodė Kirtiklis. Brangios dovanos Kalėdų proga, o Itai, beje, jau ketvirtą mėnesį nėščiai nuo Luko, – ir kelionė į Egipto kurortą. Motina ir duktė jaučia sąžinės priekaištus, kad be reikalo pasiduoda dvigubam žaidimui. Tačiau čia pat save ramina: dovanas priimti be jokių įsipareigojimų.
Bet nieko nemokamo nebūna arba, kaip dabar mėgstama kartoti, nemokamas tik sūris pelėkautuose. Už viską anksčiau ar vėliau tenka mokėti. Kai kada labai didelę kainą. Kirtiklis, užvaldytas pavydo ar keršto ir, kaip vėliau aiškino, norėdamas pagąsdinti, iš turimo ginklo šovė į pravažiuojančią mašiną, kurioje sėdėjo Lukas ir Ita. Ši sužeidžiama. Laimei, pavojaus jos ir būsimos dukrytės gyvybei nekilo.
Kas gi iš tikrųjų Zenonas Kirtiklis? Įžūlokas, netgi cinikas, kuriam, kaip jis pats sako, svarbu pasistatyti namą, pasirinkti tinkamą automobilį, susitaupyti kelionėms, kurortams, moterims?  Naivuolis, tikintis, kad brangiomis dovanomis galima palenkti į savo pusę moters širdį, kuri linksta prie kito? Žmogui būdinga klysti. Bet norisi tikėti, kad šios ydos yra tiktai kaukė, po kuria slepiasi jautri, pažeidžiama siela. Kitaip Kirtiklis nebūtų pakėlęs rankos prieš save.
Bet grįžkime prie Luko, aplink kurį, kaip aplink ašį, sukasi visas apysakos veiksmas. Po alinančio, beveik metus trukusio darbo Norvegijoje, jis džiaugiasi nauja mašina, pilnėjančia mylima moterimi, negaili jai meilių žodžių.
Lukas tiesiog maniakiškai domisi astronomija, kosmosu. Apie dangaus kūnus, Alberto Einšteino reliatyvumo teoriją, kosmologą anglą Stiveną Hokingą gali pasakoti ištisas valandas, kad tik būtų nors vienas klausytojas. Tas klausytojas tai pirmiausia mylimoji Ita. Net nuvykęs jos aplankyti ligoninėje po sužeidimo, Lukas ligonei pirmiausia aiškina, kaip bus su jo astrofizikos mokslu…
Viskas būtų gerai, bet, va, tikrų klausytojų neturįs. Net verpyklos direktoriui skundžiasi, kad sunku su klausytojais, kurie nežino, kas yra šviesmetis, galaktika, sfera, kvazaras. Kiekvieną kartą tą patį dalyką tenka aiškinti. Tikri televizijos laidos „Klausimėlis“ herojai! Be to, Itą pasiekė gandai, kad jos sužadėtinis dėl pasaulio sandaros esąs kvaištelėjęs.
Ar autorius nesušaržavo savo herojaus? Vietomis atrodo, kad skaitai ne grožinį kūrinėlį, o astronomijos vadovėlį ar kokį mokslinį traktatą.
Be kosmoso, Lukui neduoda ramybės ir žemiški reikalai. Į pasaulį greit pasibels nauja gyvybė. Tai jo duktė, kurios ateitį jis kuria savo vaizduotėje. Jos vardas bus Saulė, o Lukas sieks, kad ji pasirinktų astronautės profesiją ir būtų rengiama skristi į kitą planetą – ten ir atgal. Tačiau kol kas reikia paskubinti vestuves. Pažintis su nuotakos tėvais irgi prasidėjo paskaita apie dangaus kūnus, kas sukelia įtarimą būsimai uošvei, kad žentas bedievis. Lukas esąs laisvamanis. Ir vestuves nori atšvęsti kuo paprasčiau. Tačiau tam pasipriešina uošvė. Kaip tai – be bažnyčios, be Dievo palaimos? Be užsakų, be piršlybų, be vestuvių tradicijų?
Nuo praktiškų dalykų pereinama į religijos, tikėjimo plotmę: skaistykla, dangus, pragaras. Lukas ir čia savo argumentais įveikia uošvę. Į jos užuominą, kad už nuodėmes gali tekti atgailauti skaistykloje, jis turi savo versiją. Skaistyklos, pasak jo, nebėra, nes jos dogma, bažnyčios patvirtinta dar viduramžiais, beveik prieš šešis šimtus metų, dabar sustabdyta. Liko arba dangus, arba pragaras.
Mano žmonos Reginos senelė Stasė Puidokienė iš Lenčių kaimo (nežinantiems apie juos priminsiu, kad tai šalia Ažytėnų, knygos „Balanos gadynė“ autoriaus Mikalojaus Katkaus gimtinės), gimusi devynioliktame amžiuje, pergyvenusi du pasaulinius karus, kolektyvizaciją, sūnaus žūtį nuo enkavedistų kulkos, žento, politinio kalinio, mirtį stalinistiniame konclageryje, be vyro likusios jaunos dukters mirtį nuo nepagydomos ligos, Sibiro tremtį, vietinės valdžios patyčias grįžus namo, ankstyvą anūko mirtį nuo alkoholizmo ir mirusi, eidama 102-uosius metus, gyvenimo saulėlydyje sakydavo: viskas yra čia, Žemėje, – ir dangus, ir pragaras.
Kokį gyvenimą susikurs Lukas ir Ita čia, Žemėje? Jis pats kiek patetiškai sako, kad po vestuvių pradėsime ramų gyvenimą (…), kūrybiškai dirbdami ir šeimos židinį kurstydami. Gal tas židinys, naujas, dar nepatirtas tėvystės jausmas padės jam išsigydyti nuo fantastinių užmojų? Bet gal ir priešingai: per vienus metus įveikęs net kelis tikslus, tikriausiai nenuleis rankų ir dėl, rodos, svarbiausio savo gyvenimo tikslo – įsitvirtinti tarp kosmoso užkariautojų.

Dr. doc. Jonas Rumša

Apie autorių

Šios recenzijos autorius Jonas Rumša 1961 metais yra baigęs Lyduvėnų vidurinę mokyklą. Tik ją baigęs buvo priimtas korespondentu į „Naują rytą“ iki šaukimo į kariuomenę. Vėliau studijavo žurnalistiką Vilniaus universtitete, redaktoriavo, dėstytojavo. Dar ir šiuo laiku Vilniuje teberedaguoja „Tautinių bendrijų naujienų“ informacinį leidinį, leidžiamą nuo 2001 metų.
Petras Baužys

Komentarų nėra