Vladas Danusas

Man jau septyniasdešimt. Rašyti pradėjau būdamas šešiolikos. Su pertraukomis, ir gana ilgomis  – net iki 10 metų – rašau iki šiol. Esu pensininkas, senelis. Su žmona Felicija užauginome sūnų ir dukrą, kurie jau turi savo šeimas ir gyvena savarankiškai. Mano darbo stažas 40 metų, iš kurių 36 metus dirbau miškuose. Gyvenu Raseinių rajone, Kupsčių kaime. Telefono nr. 41310.

Palaukit valandėlę

Vėliau ateisiu. Užgaišau truputį.

Savąsias sąskaitas suvedinėju.

Mažai beliko duoti gražiai būčiai,

bičiuliams, moterims, Tau, vėjui.

Kažkaip elgiausi neapsiskaičiavęs,

maniau turįs pakankamai aš visko.

Šiek tiek dar buvo likę, rodos, savo.

Aruodai taip iššvarinti, net blizga.

Kaip man manytis? Ką sukurti greitai?

Ką atsinešt į Jūsų puotą?

Truputį užgaišau. Tuojau ateičiau,

atneščiau šiaurį, šaltį, gruodą?..

Palaukit valandėlę… Vargšė siela,

žinau, ir vėl gerumo prisipildys.

Bičiuliams, moterims, Tau vėlei

atnešiu tai, kas nuramins, sušildys.

Kilmė

Mes ne iš vikingų genties,

nors ta pati krantus skalauja jūra.

Ten vandenų daugiau išties.

Kilimo mes – iš „Metų“ būrų.

Kilimo mes – Eurazijos pradžios,

iš žemumos mes esame žemaičiai,

sūduviai, dzūkai ir iš aukštumos

aukštaičiai, sėliai, kuršiai, aisčiai…

Daugybė pavadinimų ir net naujų.

Ši žemė jau parduota buvo,

ne kartą laistyta krauju.

Iš žemės kilę mes – lietuviai.

Kelias

Iš pilių, sodybų, iš pirkelių

grįžtam po pavasario sėjos.

Kiekvienam paskirtas savas kelias.

Norime ar ne, bet turim eiti juo.

Dievo valiai lyg ir pasiruošę

žinomai, nežinomai.

Žmogus tikies, kad geriau

šiandien nei vakar klosis…

Saulė – nori ar nenori – patekės

ir apšvies visus. Iš rūmų,

iš pirkelių lygiai lygiai.

Grįžtam po sėjos.

Turime kiekvienas savo kelią.

Tik nebijokim eiti juo.

Kupsčių kaimo akmuo

Ant šio akmens grublėto, kieto

prisėsiu atsipūsti. Pavargau.

Lyg, rodos, man gamtos padėtas,

dažnai jį mintyse lankau.

Sodri žolė aplinkiui žiba.

Gal iš senovės gilumos

meteoritas iš aukštybių

planetai nešė šilumos?

Nukritęs žemėje ataušo,

Įsirėžė giliai giliai.

Ir saugo paslaptį didžiausią

nežinomi akmens keliai.

Gal atgabeno jį ledynai

iš Skandinavijos šalių?

O gal velniūkštis į laidynę

Įdėjęs tarė: „Sviest galiu?“

Ir sviedė! Nuo Kalnujų skrido

ligi aukštpelkės Kupsčių,

iš vakarų prieš pelkę krito

su švilpesiu, trenksmu rūsčiu.

Keistoką šio akmens istoriją,

pasiekusią mus iš dausų,

senoliai baltagalviai porino.

Tai atminimas jų visų.