Žmona, dūda ir mašina

Siųsti Versija spausdinimui

Vaclovui Rimantui Stulginskui neseniai suėjo 80 metų. Ta proga į Betygalos muziejų sugužėjo nemažas būrys žmonių, atėjo dalis giminių, kad pagerbtų įžymų Betygalos krašto žmogų. Irena Simanavičienė su Stase Grinevičiene ir vainiką iš ąžuolo lapų jubiliatui nupynė, ant kaklo užkabino.
Vaclovas Rimantas yra aktyvus visuomenininkas, rašo eilėraščius, dalyvauja parodose su savo dirbiniais iš medžio, metalo, plastiko. Jo dirbinių buvo galima pamatyti parodoje Betygalos muziejuje. Ilgą laiką vadovavo dūdų orkestrui. Yra išleidęs keletą eilėraščių knygų. Ant knygos viršelio užrašyta „Vaclovas Stulginskas“. Paklausus, kodėl taip užrašyta, kur dingo vardas Rimantas, jubiliatas nusišypso ir atsakė: ,,Mane visi vadina Vaciuku. Kam tas Rimantas? Vienas vardas skamba paprasčiau, lengviau tariamas.“
V. R. Stulginskas gimė 1942 m. rugpjūčio 27 d. Raseinių r. Puknaičių k. Tas kaimas netoli Pikčiūnų. Mokėsi Saugailių septynmetėje mokykloje. Toliau karinė tarnyba. Kijevas. 3 metai. Jubiliatas apie tai sakė: ,,Pagalvok, žmogau. Aš trejus metus grojau ten su triūba. Grojau kariniame orkestre. Tai buvo mano muzikos konservatorija. Aš daug ko išmokau. Buvau labai imlus, užsispyręs. Ten išmokau groti ir su kitais muzikos instrumentais. Galvoju, parvažiavęs namo grosiu, įkursiu dūdų orkestrą.“
Jaunas vaikinukas grįžo iš kariuomenės, įsidarbino tuometinėje Radviliškio melioracijos valdyboje Pakirkšnio kaime. Dirbo vairuotoju. Stigo žinių, tad mokėsi Panevėžio hidromelioracijos technikume, baigė techniko-mechaniko specialybę. Kurį laiką dirbo ir apsaugos inžinieriumi. Nerimstanti jauno žmogaus širdis linko prie muzikos, tad subūrė jaunus žmones krūvon, susirado ir instrumentus pučiamųjų orkestrui. Laisvalaikiu jis ėmė vadovauti Pakirkšnio kultūros namų pučiamųjų orkestrui. Šį darbą dirbo iki pat pensijos. Keitė profesijas. Muzikos paveiktas perėjo dirbti kultūros namų etatiniu darbuotoju. Vėl trūko žinių, tad įstojo į Vilniaus kultūros darbuotojų tobulinimosi institutą, jį sėkmingai baigė. Perėjo pučiamųjų orkestro vadovo kursus. Baigęs mokslus pakeltas pareigose – ėmė vadovauti Pakirkšnio kultūros namams. Tapęs direktoriumi ir toliau vadovavo pučiamųjų orkestrui. Žmogus nerimo, ieškojo daugiau muzikos instrumentų. Kai juos gavo, vėl prasidėjo rimtas darbas – su jaunimu. Pagaliau direktorius ėmė vadovauti ir antram kolektyvui – vaikų pučiamajam dūdų orkestrui. Grojo visur: šventėse, minėjimuose, laidojant žmogų. Dalyvavo šventiniuose renginiuose Maironio gimtinėje, tėviškėje (2002 m., 2004 m.),
folklorinių ansamblių šventėje Baisogalos dvaro parke (2007 m.),
Lietuvos karinių pajėgų minėjime Radviliškyje (2000 m.),
melioratorių, Radviliškio rajono, Baisogalos, Šaukoto, Šiaulėnų šventėse…
Vaclovas Rimantas pasižymėjo kūrybiniu aktyvumu, tad už pasiekimus saviveikloje turi nemažai apdovanojimų. Šio žmogaus namuose rasime iš Radviliškio rajono vadovų gautus diplomus, pagyrimo raštus, padėkas, kelis vyriausybinius apdovanojimus… Apie jubiliatą buvo rašoma spaudoje, o ir jis kartais parašo kokį straipsnį į spaudą.
Išėjęs į pensiją, šis darbštuolis nenurimo. Susidomėjo poezija, menine kūryba, turi namuose įkūręs nedidelį muziejų. Ant sienų kybo ne vien jo numylėtos dūdos… Jubiliatas susirūpinęs. Sako – aš jau prinokęs obuoliukas. Kas bus su mano muziejuku, kai tas obuoliukas nukris? Eksponatai užima nemažai vietos.
V. R. Stulginskas yra išleidęs kelias knygas. Eilėraščių knygoje ,,Eilės, dainos, muzika, giesmės“ (2004 m.) autorius rašo: ,,Knygelėje užrašiau vaikystėje išgyventus ir dar lig šiol nepamirštus įvykius. Mintis išreiškiau paprastų eilėraščių forma. Norėjosi ką nors palikti savo artimiesiems, anūkams… Sukūriau keletą giesmių, užrašiau jų natas, sukūriau vokiškos pakraipos dainų ir muzikos. Vokiečių muzika man prie širdies. Švelni, techniška, paprasta, graži. Dominuoja pučiamieji instrumentai, su jais surištas mano gyvenimas. Dainų ir muzikos natos užrašytos groti klarnetu, tad grojant akordeonu natas reikia transponuoti žemiau.“
Knygelėje ,,Eilės ir aplikatūros“ (2011 m.) V. Stulginskas rašo: ,,Pagal galimybes surinkau ir sudėjau šioje knygelėje įvairių muzikos instrumentų aplikatūras, nes savo kailiu patyriau, kad šios informacijos trūksta. Jos nerasi nei kaimo bibliotekoje, nei miesto knygyne. Panoręs mokytis groti muzikos instrumentu žmogus susiduria su šia problema, tad šia knygele galės naudotis muzikos mokytojai, kultūros namų darbuotojai ir eiliniai saviveiklininkai. Mažai kas groja akordeonu, klarnetu, trombonu… Gal ši knygelė sudomins mokytis groti norimu muzikos instrumentu?“
Knygoje „Melioracija ir kiti puslapiai“ (2012 m.) autorius aprašo melioratorių darbus, yra surinkęs daug istorinės medžiagos apie melioraciją Lietuvoje, Radviliškio rajone. Istorinės nuotraukos, buvusių melioratorių ,,zimagorų“, pasisakymai džiugina skaitytoją, praplečia jo žinias apie sunkų griovių kasėjų, upelių tiesintojų, valytojų, tiltų statytojų darbą.
Skaitydami gerbiamo jubiliato 2020 m. išleistą knygelę ,,Apie dūdas žalvarines“ mes sužinome, kad su jomis šis žmogus draugavo 1965–2009 m. Nesiskiria su jomis ir dabar, nes Betygalos muziejuje aidėjo muzikos garsai. Jis grojo vaikystėje, jaunystėje žinomose Betygalos krašte kaimo kapelose: Juozo Grabausko, Bakšio, brolių Digrių… Grojo su įvairiais muzikos instrumentais. Knygelėje rasime ir istorinės medžiagos apie 14 dūdų orkestrų, kurie veikė Radviliškio rajone, aprašoma ir Pakirkšnio kaimo dūdų orkestro istorija. Daug nuotraukų, prisiminimų. Apie vyro darbą saviveikloje rašo ir jo gyvenimo palydovė – žmona Rima: ,,Dirbome abu pedagoginį darbą. Aš mokiau mažuosius pažinti raides, skaičiuoti, rašyti, deklamuoti, piešti, kas būdavo numatyta programose. Vaclovas tuo metu mokė muzikinio rašto ir vaikus, ir suaugusiuosius – groti pučiamaisiais instrumentais orkestre. Jis sakydavo: „Žmona, dūda ir mašina – tai mano gyvenimas. Todėl jam to gyvenimo ir nebandžiau sutrukdyti. Muzikai, koncertams, repeticijoms, laidotuvėms Vaclovas atiduodavo daug laiko. Palaikydavau jį dvasiškai, nepriekaištaudavau už tas nebūtas valandas šeimoje.“
Palinkėkime poniai Rimai sveikatos, gyvenimo žydėjimo. Palinkėkime ir Vaclovui Rimantui ilgo kūrybingo gyvenimo, į rudenį eiti su šypsena. O dabar teaplanko juos malonūs prisiminimai:
Man lig šiolei brangūs
Tie prisiminimai,
Kai kvepėjo šieno
Pakrauti vežimai.
Kaimo vakaruškos,
Žibalinės lempos,
Natūralios pievos,
Kvapas žiedų ievos…
Kai medinė gryčia
Nuo šalčio poškėjo,
Varnų pulkas sekė,
Kai tėtis akėjo.
Paslaptingai ošė
Kvepiantys pušynai,
Baravykus slėpė
Augantys eglynai.
Laukai ir miškai,
Po kuriuos klajojau…
Čia vaikystė mano,
Čia juk aš bėgiojau…
(ištrauka iš V. Stulginsko eilėraščio ,,Iš gimtinės krašto“).
Marijona Birutė Navakauskienė

Komentarų nėra