Žvilgsnis nuo Paliepių kalvos

Siųsti Versija spausdinimui

Neseniai Sujainių kultūros centre pristatėme literato Prano Laurinavičiaus antrąją knygutę ,,Nuo Paliepių kalvos“. Joje apsakymai, proza, miniatiūros. Skaitydama ją patyriau daug gerų emocijų, jomis norėčiau pasidalyti.
Patraukia autoriaus žodyno įvairovė ir gausa, nuoširdumas, gamtos žmogaus požiūris į įvairius mūsų kasdienio gyvenimo reiškinius. Daug jis mato, dar daugiau jaučia, išgyvena, svarsto, įsiklauso į gamtos garsus, jos tylą… Ypač šilti sūnaus meilės žodžiai brangiausiam pasaulyje žmogui – motinai.
Iškyla prieš akis skausmingi tėvynės bruožai: tremtis, tremtinių likimas, kolūkinio gyvenimo aspektai, žmogaus vidinio pasaulio peripetijos, dabartinė emigracija.
Įsimintini autoriaus teiginiai apsakyme ,,Namai, kuriuose sutraukytas rožančius“, ,,Neniekinkim kryžių“: ,,Gal klystu, gal neteisus esu, bet vis tiek drįstu teigti, jog jeigu namuose, šeimose nėra vietos tikėjimui, išniekinami šventi sakraliniai dalykai, išlenda šėtonas su savo juodais darbais ir paženklina savo zoną tuo juodu ženklu.“
Patraukia nuoširdumu ir puikiu portreto piešimu apsakyme ,,Avelių ganymas“ piemenukas Mikasiukas. Jautrios širdies mažas žmogelis, neretai alkanas ,,šviesiaplaukis, strazdanota nosimi, atsilupinėjusiomis ausimis, suskirdusiomis kojomis“, išauga meno žmogumi. Pabaiga netikėta – kažkodėl atrodo, kad jis ir vargo vargelį visą savo gyvenimo kelią.
Sutinku su autoriaus, jau publicisto, nuomone, kad ,,mažai rašoma apie paprastą kaimo žmogų, kuris myli žemę“, visų mūsų maitintoją.
Įdomus ir prasmingas palyginimas Alvydo Kerulio ir Lankučio gyvenimuose. Abu kopė į šimtametį ąžuolą. Tik Alvydas į pačią viršūnę, o Lankutis žemiau. Abu iškrito. Alvydas liko raišas, bet nesąžiningais būdais sukaupęs turtus atsidūrė kalėjime. Lankutis liko sumaitotu kairės rankos nykščiu, bet dešine, paslėpęs sužalotą pirštą, pasirašo metrikacijos biure tuokdamasis su mylimąja agronome Birute, su kuria ilgai ir laimingai, manau, gyvena iki šiolei.
Sakyčiau, verčia susimąstyti apie skaudžias seno žmogaus vienatvės valandas apsakymas ,,Vienas po vyšnia“.
Greitas pasakojimo tempas apsakyme ,,Du Anicetai“. Tai žmogaus pokalbis su pačiu savimi apie kasdienybės negandas ir gyvenimo pilnatvę. Sukelia šypseną siužetas ir lengvas pasakojimo tempas apsakyme ,,Tas nekaltas padūkimas“.
Didelis autoriaus pastabumas matomas aprašant žmonių išvaizdos, elgesio bruožus apsakyme ,,Svėrėjas“. Mašinistas Valerijus ,,didelis juokdarys, nors vyriausias pagal amžių, bet pro moterišką sijoną negnybtelėjęs nepraeidavo“. Boleslovo ,,rankų delnai tarsi kultuvės“. Lelešius drybso ant lentikės vežime, blizgindamas prieš saulę savo visada taukuotą barzdą ir priekinį auksinuką.
Linksmai nuteikia, o kartu verčia pamąstyti ir miniatiūros. Netikėtumai, juokai, atminties įamžinimas, vakarėjančios dienos stebuklai, paguodos salelė ir pačiam autoriui labiausiai patinkanti ,,Jaunystės pieva“.
Žinant autoriaus profesiją, nesiverčia liežuvis kalbėti apie nežymias klaidas, kurių rastume knygutėje su nuostabiais viršeliais. Tai Prano gyvenvietė Sujainiai, paskendę dangaus mėlynėj, žalumos fone, tolumoje mėlynuojančiais tvenkiniais. Ir ačiū fotografijos autoriui Stasiui Maironiui, taip prasmingai įamžinusiam Praną nuotraukoje.
O baigiant norėtųsi tarti: ,,Skubėk dar į pamiškės spindulių šviesą, suspėk, dar atrask rudens žolėje žodžių, suverk kaip žemuoges ant smilgų“ ir dar suteik mums, Pranuk, savo širdies šilumos, didelių rūpesčių, meilės gyvenimui spalvų.
Irena Bulotienė,
literatų klubo ,,Dubysa“ narė

Komentarų nėra